Receptas nesudėtingas, tačiau reikalaujantis kantrybės. Nuo imbiero šaknies iki cukrainių paruošimo užtruksite apie valandą.

Ingredientai ir svarbiausios priemonės

• Imbiero šaknis
• Cukrus (jo reikės tokio pačio kiekio kiek turėsite imbiero šaknies)
• Puodas
• Koštuvas, kiaurasamtis ar panašus virtuvės įrankis

Ruošimo būdas

1. Pirmiausia supjaustome imbierą griežinėliais. Jei manote, kad to reikia, galite šaknį prieš tai nulupti, bet šis procesas reikalaus daug pastangų, o nauda menkai pastebima.
   
2. Susmulkintą imbierą beriame į puodą, užpilame vandeni, kad apsemtų ir verdame apie 30min. ant nedidelės ugnies.
   
   
3. Baigus virti imbiero gabalėlius pilame į kiaurasamtį ir nuvarviname (neišpilkite lauk imbiero nuoviro!). Nusausintus imbierus supilame atgal į puodą.
4. Metas pilti cukrų. Kaip ir minėjau pradžioje, pilame tiek cukraus kiek susmulkinome imbierų. Įpilame šiek tiek imbierų nuoviro, kurį pasilikome nukošę (pilame tiek, kad visas cukrus būtų šlapias, kuo daugiau skysčio bus tuo ilgiau reikės virti, kad jis išgaruotų).
   
5. Dedame puodą ant viryklės, nustatome aukštą temperatūra ir nuolat maišydami stebime jį burbuliuojantį. Kai jau pamatysite, kad skysčio liko labai nedaug, sumažinkite ugnį, o kai masė ims tirštėti, pasirodys cukrus, nukelkite puodą nuo ugnies ir maišykite toliau, kol išgaruos visas skystis ir ir imbiero gabalėliai pabaltuos.
   
   
6. Viskas. Cukrainiai paruošti ir juos galima naudoti.
   

Naudojimas

Taip paruoštas imbieras puikiai tiks kaip profilaktinė priemonė organizmui stiprinti žiemą. Tačiau tai ne vienintelė puiki jo savybė. Tokie cukrainiai padės išvengti vidurių pūtimo po sočių patiekalų, o ši problema vargina dažną ypač per didžiąsias metų šventes. Negana to žinoma, kad imbieras padeda sergant jūros liga bei padeda tiems kuriuos pykina važiuojant kalnuotais keliais, tad tokį skanėstą galima pasiimt į keliones.

Pastebėjimai

• Galiausiai išgaravus visam skysčiui lieka nemažai cukraus, galbūt pakaktų dėti cukraus tik 2/3 ar 1/2 to kiek sveria imbiero šaknis.
• Verta pabandyti imbiero šaknį pjaustyti didesniais, apie 0,5 cm kubeliais, tuomet jie ne taip greitai sudžius ir sukietės.

Kmynų dedama į duoną, jais gardinamos salotos, mėsos gaminiai. Kmyno sėklos malonaus aromato, kiek deginančio skonio.

Kmynus sutiksime augančius laukuose, pakelės, kartais net miško pievose. Surinkti kmynai ne tik puikus prieskonis bet ir vaistinėmis savybėmis pasižymintis augalas.

Kontraindikacijos

Didelis kiekis kmynų arbatos gali sukelti pykinimą, nemalonių pojūčių žarnyne.

Vaistinės savybės

Liaudis gydomaisiais tikslais naudoja kmynų sėklas. Iš jų dažniausiai ruošiamos arbatos, kurios pasižymi pilvo pūtimą slopinančiu, virškinimą gerinančiu poveikiu. Kmynų arbata gerina laktaciją, dėl to naudojama krūtimi maitinančių moterų.

Rinkimas ir laikymas

Prinokus kmynų sėkloms, ryte arba vėliau vakare (kai drėgnesnis oras) kmynai nupjaunami, surišti sukabinami džiūti. Po jais patiesiama medžiaga, nes džiūdamos sėklos byra. Baigiant džiūti kmynai nukuliami, atskiriamos šiukšlės, sėklos laikomos tankios medžiagos maišeliuose ar stikliniuose induose tamsioje vietoje. Tinkamai paruošti kmynai specifinio kvapo, karčiai aitraus skonio. Tinka vartoti 2-3 metus.

Paplitimas Lietuvoje

Lietuvoje labai dažnas, aptinkamas  daugelyje pievų, mėgsta humusingas dirvas. Kai kur auginamos kultūrinės kmynų rūšys.

Kiti naudojimo būdai

Kmynas žinomas juodos duonos, kepinių, mėsos gaminių, salotų prieskonis,  jų dedama į giras. Iš kmynų sėklų išspaustas aliejus naudojamas kaip aromatinė medžiaga maisto pramonėje.

Galerija

Naudotos literatūros sąrašas

1. Ragažinskienė Ona, Rimkienė Silvija, Sasnauskas Valdas. “Vaistinių augalų enciklopedija”, Kaunas: Lututė, 2005, p. 176-178. ISBN 9955-575-73-5

Pavasarį jaunus rabarbaro lapkočius naudojame iš karto nuskintus, kartais valgome su cukrumi. Jaunuose kotuose esančios medžiagos padeda iš organizmo šalinti toksines medžiagas, pagerina žarnyno veiklą. Tačiau peraugę lapai kaupia nedidelius organizmui kenksmingos rūgšties kiekius.

Kontraindikacijos

Rekomenduojama naudoti tik jaunus rabarbarų lapkočius. Suaugusiuose rabarbarų kotuose kaupiasi oksalo rūgštis, didelis jos kiekis kenksmingas. Dėl šios rūgšties poveikio organizmas negali pasisavinti maistinių medžiagų.

Rabarbarų šaknų preparatų nerekomenduojama naudoti ilgą laiką, taip pat esant ūmiam apendicitui, nėščioms moterims.

Vaistinės savybės

Kai kurios rabarbarų stiebuose besikaupiančios medžiagos naudingos organizmo valymui, šalina toksines medžiagas, gerina žarnyno peristaltiką, skatina šlapimo išsiskyrimą.

Rabarbaro šaknyse esančios medžiagos laisvina vidurius, padeda sergant meteorizmu, atonija.

Rinkimas ir laikymas

Jauni rabarbarų lapkočiai valgomi švieži, gali būti šaldomi.

Rabarbarų šaknys kasamos pavasarį arba rudenį. Surinkus nuvalomos ir nuplaunamos, supjaustomos smulkesniais gabalėliais ir džiovinamos ne didesnėje kaip 60 o C temperatūroje. Sudžiuvę šaknų gabalėliai išorėje tamsiai rudi, vidus oranžinio, gelsvo atspalvio. Skonis kartus, sutraukiantis.

Paplitimas

Lietuvoje auginamos 3 rabarbarų rūšys, stipriausiomis vaistinėmis savybėmis pasižymi Vaistinis rabarbaras.

Kiti panaudojimo būdai

Iš lapkočių gaminami džemai, kompotai. Dažnai naudojami tortų, pyragų, bandelių įdarams.

Kiti faktai

Dažnai klaidingai manoma, kad rabarbaruose gausu vitamino C, iš tiesų taip nėra, rūgštų skonį suteikia besikaupiančios organinės rūgštys.

Galerija

Naudotos literatūros sąrašas

1. Ruzgienė Rima, Mackevičius Algirdas. “Mažasis daržovių ir prieskonių žinynas” Vilnius:  Eugrimas, 2010, p. 92-93. ISBN 978-9955-790-88-4
2. Kaunienė Vilma, Kaunas Egidijus. “Vaistingieji augalai” Kaunas: Varpas, 1991, p. 270-272. ISBN 5-89942-087-1

Susiję receptai

• Rabarbarų džemas

Arbatos skatina prakaitavimą, skrandžio sulčių išsiskyrimą, jos galima duoti mažiems vaikams esant vidurių pūtimui. Ramunėlių nuoviras gydo kojų bei rankų prakaitavimą, stiprina plaukų šaknis. Kompresais gydomi furunkulai, nudegimai bei egzemos.

Tinkamoje augti dirvoje ši vaistažolė gali tapti piktžole.

Kontraindikacijos

Ramunėlių preparatų nerekomenduojama vartoti jei sergama infekcinėmis žarnyno ligomis, esant alergijai graižažiedžiams.

Vaistinės savybės

Ramunėlių žiedų arbatos naudojamos viduriuojant, sutrikus menstruacijų ciklui. Augale esančios medžiagos skatina prakaito, tulžies, skrandžio sulčių išsiskyrimą. Nuoviru, dėl ramunėlių dezinfekuojančių savybių, plaunamos traiškanojančios akys, skalaujama burna, žaizdos. Ramunėlėje besikaupianti medžiaga chamazulenas pasižymi audinius regeneruojančiomis, skausmą malšinančiomis savybėmis, dėl to naudojamas egzemoms, smulkiems nudegimams gydyti. Žiedų nuoviru galima plauti galvą, tuomet stiprės plaukų šaknys, sumažės pleiskanų, pašviesės plaukai. Liaudies medicina siūlo nuovire mirkyti labai prakaituojančias rankas ar kojas. Sergant kvėpavimo takų ligomis, galima kvėpuoti ramunėlių garais. Ramunėlės mažina vidurių putimą mažiems vaikams.

Rinkimas ir paruošimas laikymui

Ramunėlių žiedus skiname saulėtą, sausą dieną, tik pradėjus žydėti. Jei žiedlapiai nulinkę žemyn, geriau tokių žiedų nerinkti, nes sudžiuvę žiedai subyrės ir naudojimui bus nelabai tinkami. Auginant ramunėles, žiedus reikia skinti kas 2-3 dienas, nes greitai peržydi.  Skinami su neilgais koteliais, džiovinami pavėsyje, gerai vėdinamoje vietoje arba džiovykloje, neaukštesnėje nei 40 oC temperatūroje.

Lietuvoje sutinkamos rūšys

1. Vaistinė ramunė (Matricaria recutica L.)
2. Bevainikė ramunė (Matricaria discoidea L.)

Natūraliai augančias šias ramunių rūšis sutiksime retai. Vaistinė ramunė dažniausiai auginama ūkiuose arba soduose.

Kiti faktai

Patikusioje dirvoje ramunėlės savaime pasisėja, o kartais tampa ir piktžole, kurią tenka naikinti.

Galerija

Naudotos literatūros sąrašas

1. Kaunienė Vilma, Kaunas Egidijus. “Vaistingieji augalai” Kaunas: Varpas, 1991, p.276-277. ISBN 5-89942-087-1.
2. Vladimiras Ivanovas. “Gydančioji žolelių galia: senovinių receptų knyga: kaip gydytis pačiam” Vilnius: Asveja, 2000, p. 31-32. ISBN 9955-464-01-1.
3. “Augalai sveikatai” Vilnius: Ekspress leidyba, 2009, p. 42-43. ISBN 978-9955-757-50-7