Ablažnykas, bliusčiai, liaukažolė, rakažninkas, rėplė, tramas, vočiažolė, pataisėliai

Pavadinimai kitomis kalbomis

Angl.: gill run, ground-ivy. Vok.: Efeugundermann, gemeine Gundelrebe, Efeu-Gundelrebe.

Kontraindikacijos

Padidintos dozės gali sukelti prakaitavimą, sutrikdyti širdies ritmą.

Veikliosios medžiagos

Žolėje yra 0,03-0,06% eterinio aliejaus, 6,7% rauginių medžiagų, cholino, glechomino, cukraus, acto, vyno rūgščių, askorbino rūgšties, antocianinių, dažinių, mineralinių medžiagų bei vitamino C.

Poveikis

Žolės antpilai veikia tonizuojančiai. Jais gydomas bronchitas, bronchinė astma, plaučių uždegimas, šlapimo pūslės, odos ligos, išorinės žaizdos, gerinamas apetitas ir virškinimas, padeda nuo užkimimo, anginos, esant kepenų sutrikimams.

Vartojimas

• Žolės nuoviras vartojamas nuo anginos, užkimimo.
• Iš šviežių lapų išspaustos sultys geriamos, esant kepenų sutrikimams.
• Liaudies medicina pataria jos nuoviru skalauti gerklę sergant angina
• Pavilgais gydomos mažos žaizdelės.

Naudojimas maistui

Jauni lapai vartojami daržovių patiekalams paskaninti, jų dedama į salotas, troškinius, sriubas.

Paplitimas

Auga laukuose, miškuose, pamiškėse, krūmuose, ežerų ir upių pakrantėse, panamėse. Paplitusi visoje Lietuvoje. Labai dažna.

Rinkimas ir laikymas

Vaistams naudojama žolė. Ji pjaunama augalams žydint gegužės – liepos mėn. Surinkta žaliava džiovinama pavėsyje arba džiovykloje ne aukštesnėje kaip 40 °C temperatūroje. Iš 1 kg žolės gaunama apie 180–200 g vaistinės žaliavos. Tinkamai laikant galima vartoti iki 2 metų.

Biologinis aprašas

Šliaužiančioji tramažolė – daugiametis, 20-60 cm ilgio žolinis augalas. Stiebas gulsčias arba kylantis, plikas arba ties briaunomis plaukuotas. Lapai ilgakočiai, priešiniai, karbuoti apatiniai apskritai inkstiški, viršutiniai apskritai širdiški. Žiedai trumpakočiai, po 2-4 susitelkę lapų pažastyse. Vainikėlis lelijinis, melsvas, kartais raudonas. Taurelė vamzdiška, neryškiai dvilūpė, penkiadantė. Vaisius iš 3 rusvų riešutėlių.

Galerija

Diedukai, gyvybės šaknis, karčiuška, karpės, karvžolė, lenciūginė, piktšašė, geltonoji pievpienė, pienė, pūkenė, pūkučiai, snaudė, sviestagėlė.

Pavadinimai kitomis kalbomis

vok.Gewöhnlicher Löwenzahn

Kontraindikacijos

Didesni kiaulpienės nuoviro kiekiai gali sukelti šleikštulį ir širdies funkcijos sutrikimus, ypač vaikams (kai kur nurodoma, kad vaikams vartoti kiaulpienės nepatartina, nes gali sukelti pykinimą bei vėmimą). Kiaulpienė nevartojama sergant gripu, tulžies pūslės akmenlige, taip pat žarnų ir tulžies uždegimu ir nepraeinamumu.

Veikliosios medžiagos

Visose paprastosios kiaulpienės dalyse kaupiasi karčios, baltos ir klampios sultys, kuriose randama seskviterpeninio laktono, fruktozės, inulino, eterinio aliejaus, mineralinių medžiagų.

Augalo šaknys kaupia cukrų, karotinoidus, vitaminą C, sacharidus, inuliną, riebalus, taraksolį, kaučiuką bei organines rūgštis.

Šviežiuose kiaulpienės lapuose randama  karotino,  vitaminų C bei  B2,  triterpeninių alkoholių: arnidiolio, faradiolio.

Poveikis

Paprastosios kiaulpienės preparatai didina apetitą, skatina šlapimo išsiskyrimą, gerina virškinimą , didindamos virškinimo liaukų sekreciją bei tulžies išsiskyrimą, laisvina vidurius, skatina medžiagų apykaitą,  aktyvina apsaugines organizmo funkcijas, varo prakaitą, tonizuoja, gerina atsikosėjimą, valo šlakus. Vartojama esant kepenų sutrikimams. Pasižymi kirmėles varančiu veikimu. Kiaulpienėje esančios medžiagos stabdo bakterijų dauginimąsi.

Vartojimas

Vaistams dažniausiai vartojamos šaknys.

Kiaulpienė itin tinkamas vaistas šlapimui iš organizmo varyti. Sskirtingai nuo sintetinių preparatų, kiaulpienėje yra kalio, kuris paprastai pašalinamas kartu su šlapimu.

• Šaknų nuoviras vartojamas nuo lėtinio vidurių užkietėjimo, hemorojaus, nemigos, egzemos, furunkulų, nudegimų.
• Sultimis gydomos nuospaudos, strazdanos, karpos.
• Kiaulpienės šaknų salotos vartojamos sergant diabetu, struma, sutrikus vyrų lytinei funkcijai ir kiaušidžių bei menstruacinei funkcijai moterims.
• Kiaulpienė skatina druskų ir vandens išsiskyrimą per inkstus, todėl gali būti vartojama kaip papildoma priemonė esant padidėjusiam kraujospūdžiui, tinimams.
• Kiaulpienių šaknų nuoviras turi atsikosėjimą gerinantį poveikį.
• Iš kiaulpienės žiedų gaminamas sirupas arba uogienė, kuri vartojama sergant peršalimo ligomis.

Naudojimas maistui

Sudžiovinus bei paskrudinus augalo šaknis, jas galima vartoti kaip kavos pakaitalą.

Itin vitaminingi švieži kiaulpienių lapai. Iš jų gaminamos salotos, dedama į sriubas, troškinama su daržovėmis.

Iš kiaulpienių žiedų gaminamas dirbtinis kartoko skonio kiaulpienių medus. Ką tik pražydusių žiedų dedama į salotas ir sriubas.Su česnakais marinuoti jauni žiedai vartojami salotoms ir pirmiesiems patiekalams pagardinti, mišrainėms, įvairiai mėsai, ypač laukinei ir paukštienai, gaminti.

Paplitimas

Paprastoji kiaulpienė itin paplitusi Lietuvoje, dažniau minima kaip piktžolė. Mėgsta saulėtą, gerai įdirbta bei trąšų dirvožemį. Tačiau auga ir sumintose dirvose ant takų, praėjimų.

Rinkimas ir laikymas

Lietuvoje paprastoji kiaulpienė nėra vienintelė kiaulpienių rūšis. Čia taip pat auga mažoji bei pelkinė kiaulpienės. Visos vaistinei žaliavai yra tinkamos, tačiau Pelkinė kiaulpienė yra įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą dėl to ją rinkti draudžiama.

Kiaulpienės šaknys kasamos pavasarį tik pasirodžius lapams arba rudenį, lapams pradėjus nykti. Iškastas šaknis reikia kruopščiai nuvalyti, nuplauti šaltu vandeniu, pašalinti smulkias šakneles bei likusius lapus. Storesnes šaknis reikėtų perpjauti išilgai pusiau. Pradžiai rekomenduojama šaknis pavytinti ir iš karto nedėti į džiovyklą. Tik vėliau džiovinti 40 – 50 C temperatūroje. Sudžiuvusi vaistinė žaliava praranda apie trečdalį savo masės.

Gerai išdžiovusios šaknys rudos, perlaužtos šviesiai pilkos, bekvapės, karčios

Nei lapai nei žiedai džiovinti plačiai nenaudojami. Įvairūs preparatai ruošiami tik iš šviežių žiedų. Lapai gali būti renkami ir naudojami visą laiką, tačiau geriausi pavasarį.

Biologinis aprašas

Kiaulpienė daugiametis žolinis augalas. Jos šaknis liemeninė vientisa iki 30 cm ilgio , perpjovus viduryje rasime skylutę. Kiaulpienės lapai žali pailgai dantyti. Augdama ant takų bei atvirų vietų išaugina trumpus 3-15 cm ilgio žiedkočius, tačiau pasitaiko atvejų, kai žiedkočiai ištįsta  iki 50 cm ilgio, keldami žiedus link tiesioginių saulės spindulių. Žiedai auga po vieną žiedkočio viršūnėje. Nužydėjus subrandina pūkų kamuoliukus kuriuos sudaro lukštavaisiai su skristukais.

Galerija

Aklynai, akloji notryna, baltoji dilgėlė, karčioji dilgėlė, nepikta dilgėlė, akloji, baltanotrinės, kurčioji dilgėlė, nekandančioji notryna, panotre

Pavadinimai kitomis kalbomis

Ang.: White dead nettle. Vok.: Weisse Taubnessel.

Kontraindikacijos

Nepatartina vartoti, jei sumažėjęs kraujo spaudimas.

Veikliosios medžiagos

Žieduose yra iki 3 % rauginių medžiagų apie 0,5 % eterinio aliejaus, gleivių, cukraus, saponinų, iki 720 mg% askorbino rūgšties, flavonoidų, galinės rūgšties, flavoninių glikozidų ir mineralinių medžiagų.

Poveikis

Slopina šlapimo takų uždegimą, lengvina atsikosėjimą, mažina danties skausmą, gydo bronchitą bei nemigą. Plačiai vartojama kaip kraują stabdanti priemonė, ypač kraujuojant iš plaučių ar gimdos, hemorojinių mazgų kraujavimui gydyti. Ramina nervų sistemą, gerina širdies veiklą, ramina skrandžio bei galvos skausmus, mažina temperatūrą, stiprina ir tonizuoja organizmą, naikina bakterijas. Padeda nuo cistito, uretrito, nefrito, pielito, egzemos, didlgelinės, dizinterijos, malerijos.

Vartojimas

• Baltažiedės notrelės žiedų užpilas naudojamas bronchitui gydyti.
• Spiritinė augalo šaknų ištrauka liaudyje buvo vartojama nuo dantų skausmo ir nemigos.
• Notrelės nuoviro kompresais gydomi odos uždegimai, egzemos, kraujavimai.
• Žiedų ištrauka stiprina gimdos raumenų susitraukimus.

Naudojimas maistui

Jauni lapai valgomi švieži arba verdami. Taip pat naudojami salotoms. Baltažiedė notrelė geras vitamino A šaltinis. Iš išspaustų sulčių gaminamas energijos suteikiantis gėrimas, o iš džiovintos notrelės žolės gaminami naminiai saldainiai.

Paplitimas

Ši vaistažolė Lietuvoje labai dažna. Auga panamėse, pakelėse, bergždynuose, daržuose, krūmuose.

Rinkimas ir laikymas

Vaistinei žaliavai naudojamas ir visas augalas ir atskiros jo dalys. Džiovinimui dažniausiai renkami notrelės žiedai. Notrelė žydi gegužės – spalio mėn. Giedrą dieną renkami sveiki bei neapvytę žiedai, kurie nuskinami rankomis po kleis nuo taurelės. Surinkta žaliava plonu sluoksniu džiovinama pavėsyje. Išdžiuvę žiedai turi būti standūs, balti arba baltai gelsvi, silpno kvapo ir salstelėjusio skonio.

Biologinis aprašas

Baltažiedė notrelė – daugiametis, 30 – 100cm aukščio užaugantis medingas, žolinis augalas. Šakniastiebis ilgas, šliaužiantis. Turi itin tankų šaknų tinklą. Stiebas status arba kylantis, keturbriaunis, kartais šakotas. Lapai priešiniai, 3-8 cm ilgio, 1,5-5 cm pločio, plaukuoti, kiaušiniški. Žiedai balti arba gelsvi beveik bekočiai, 2–2,5 cm ilgio, po 8-9 susitelkę viršutinių lapų pažastyse. Vainikėlis baltas, gelsvas arba nešvariai baltas, 2,0–2,5 cm ilgio, iš 5 suaugusių vainiklapių. Vaisius susideda iš 4 riešutėlių.
Dauginasi šakniastiebiais, palaipomis ir sėklomis.

Galerija