Kontraindikacijos

Iš beržo pumpurų bei lapų pagamintų nuovirų ir arbatų nenaudoti sutrikus inkstų veikalai.

Vaistinės savybės

Lapuose ir pumpuruose esančios medžiagos naikina grybelius, bakterijas, skatina šlapimo bei tulžies išsiskyrimą, prakaitavimą, padeda esant skrandžio, dvylikapirštės žarnos opaligei, reumatui. Nuoviru galima plauti galva pleiskanojant.

Pumpuruose yra vitamino C ir mineralinių medžiagų, dėl to arbatą naudinga gerti esant nusilpusiam organizmui.

Liaudies medicina siūlo naudoti beržo lapų kompresus reumato paveiktiems sąnariams, ilgai negyjančioms žaizdoms gydyti.

Iš beržo gaminamas degutas, kuris pasižymi antimikrobinėmis, grybelius naikinančiomis, sunkias odos ligas gydančiomis savybėmis.

Beržo sula  naudinga sergantiems mažakraujyste, nusilpus organizmui, sergant  furunkulioze, turintiems šlapimtakiuose akmenų.

Rinkimas ir laikymas

Liaudies medicina naudojo beržo lapus, vantas, pumpurus, sulą bei dervą. Vaistinei žaliavai tinka karpotasis bei plaukuotasis beržai. Vaistinę žaliavą būtina rinkti toliau nuo kelių bei gausiai gyvenamų vietų.

Lapai renkami pavasarį kol dar jauni, skinami geriau nuo genimų, nukirstų medžių, kad nebūtų pakenkta augančiajam. Džiovinami nuo saulės apsaugotoje patalpoje. Sudžiuvę būna žalsvos spalvos, kvapnūs, sutraukiančio skonio. Tinka vartoti vienerius metus.

Beržo pumpurai skinami nuo jaunų šakelių, dar nesusprogus, kovo-balandžio mėnesiais. Pumpurai lengvai atsiskiria nuo šakų, tačiau pasitaiko pasidengusių derva, dėl to būna lipnūs, tepa pirštus. Surinkti pumpurai džiovinami iki 30 o C temperatūroje. Sudžiovinti beržo pumpurai tinka vartoti dvejus metus.

Sula leidžiama vos nutirpus ledui ir ėmus trauktis įšalui, dažniausiai kovo – balandžio mėnesiais. Sulai rinkti yra žinomi keli būdai, tačiau priimtinesnis, kamieno pragręžimas.  Padarius kamiene ertmę, į ją arba po ja kalamas lovelis, per kurį teka sula. Baigus sulą tekinti, būtina skylę užkalti, kad medis neužsikrėstų infekcija.

Iš beržo šakų rišamos vantos, kurios džiovintos ar tik surištos naudojamos pirčių procedūroms, dezinfekuoja odą, gerina kraujo apytaką.

Kiti naudojimo būdai

Iš beržo tošies gamintas apavas, įvairūs indai. Mediena tinka malkoms, baldams, fanierai, slidėms bei rogutėms gaminti. Iš plonų šakelių žiemą ir pavasarį rišamos šluotos.

Iš aktyvuotos beržo medienos anglies gaminamos tabletės, kurios vartojamos apsinuodijus.

Stiprus beržo lapų nuoviras šviesina plaukus.

Įdomūs faktai

Ant beržo kamieno įsikuria vaistinėmis savybėmis pasižymintis grybas – įžulnusis skylenis (dar vadinamas juoduoju beržo grybu).

Beržų pumpurus lesa tetervinai, kurapkos.

Galerija

Naudotos literatūros sąrašas

1. Vasiliauskas Juozas. “Gamtos vaistinė: žolelių antpilai, nuovirai, pavilgai, vonios nuo visų ligų” Vilnius: Alma littera 2010, p. 290-293. ISBN 978-9955-38-583-7.
2. Jaskonis Juozas. “Augalai – mūsų gyvenimas” Vilnius: Algimantas, 1996, p. 36-38. ISBN 9986-509-24-6

Galerija

Saldžiai, medumi kvepiantys žiedai nuo seno naudojami arbatai, kuria girdomi peršalę, gripu sergantys ligoniai. Žieduose esantys eteriniai aliejai skatina prakaitavimą ir taip padeda sergančiajam kovoti su liga.

Nors augalas turi vaistinių savybių, jame esančios medžiagos panašios į moteriškus lytinius hormonus gali turėti neigiamą poveikį organizmui.

Kontraindikacijos

Nevartoti jaunimui, esant lytinės funkcijos sutrikimams

Poveikis

Mažina temperatūrą, slopina uždegimus, vartojamos sergant viršutinių kvėpavimo takų ligomis, gripu, bronchitu, neuralgija, cistitu. Ramina nervų sistemą, truputį mažina kraujo krešėjimą. Padeda iš organizmo pasišalinti chloridams.

Liepų žiedai dedami į vonias skiriamas gydyti isterijai.

Vartojimas

Patariama naudoti vyresniems žmonėms, ypač padidėjus kraujo spaudimui, klimakteriniu periodu. Skalaujama gerklė sergant gleivinės uždegimu, stomatitu, gingvitu, angina. Liaudis gydo kosulį, mažakraujystę, inkstų bei šlapimo pūslės ligas. Kompresais gydomas sąnarių reumatas, podagros skausmai. Arbata prausiamas veidas, plaunami plaukai. Įeina į trauktinių, balzamų sudėtį.

Rinkimas ir laikymas

Liepžiedžiai renkami pilnai sužydėję, sausi. Skinami kartu su pažiedlapiu. Džiovinami nuo saulės spindulių apsaugotoje, gerai vėdinamoje vietoje. Neperdžiovinami, nes subyra į dulkes. Tinkmai išdžiovinti liepų žiedai žalsvai geltoni, salstelėjusio skonio ir itin malonaus kvapo.

Naudojimas maistui

Iš jaunų lapų pavasarį ruošiamos salotos.

Paplitimas

Lietuvoje auga sodybose, miškuose, prie vandens telkinių.

Asmeniniai pastebėjimai

2011 06 09 – Oras labai karštas jau keletą dienų. Ant liepų lapų matyti išsiskyręs lipčius.

2011 05 21 – Ragaujant liepų lapus pastebėjau, kad ilgiau kramtant jie tampa gličios, tirštėjančios konsistencijos. Tokiomis pačiomis tik stipresnėmis glitumo savybėmis pasižymi ir liepų pumpurai.

Galerija

Kontraindikacijos

Didesni kiaulpienės nuoviro kiekiai gali sukelti šleikštulį ir širdies funkcijos sutrikimus, ypač vaikams (kai kur nurodoma, kad vaikams vartoti kiaulpienės nepatartina, nes gali sukelti pykinimą bei vėmimą). Kiaulpienė nevartojama sergant gripu, tulžies pūslės akmenlige, taip pat žarnų ir tulžies uždegimu ir nepraeinamumu.

Poveikis

Paprastosios kiaulpienės preparatai didina apetitą, skatina šlapimo išsiskyrimą, gerina virškinimą , didindamos virškinimo liaukų sekreciją bei tulžies išsiskyrimą, laisvina vidurius, skatina medžiagų apykaitą,  aktyvina apsaugines organizmo funkcijas, varo prakaitą, tonizuoja, gerina atsikosėjimą, valo šlakus. Vartojama esant kepenų sutrikimams. Pasižymi kirmėles varančiu veikimu. Kiaulpienėje esančios medžiagos stabdo bakterijų dauginimąsi.

Vartojimas

Vaistams dažniausiai vartojamos šaknys.

Kiaulpienė itin tinkamas vaistas šlapimui iš organizmo varyti. Skirtingai nuo sintetinių preparatų, kiaulpienėje yra kalio, kuris paprastai pašalinamas kartu su šlapimu.

• Šaknų nuoviras vartojamas nuo lėtinio vidurių užkietėjimo, hemorojaus, nemigos, egzemos, furunkulų, nudegimų.
• Sultimis gydomos nuospaudos, strazdanos, karpos.
• Kiaulpienės šaknų salotos vartojamos sergant diabetu, struma, sutrikus vyrų lytinei funkcijai ir kiaušidžių bei menstruacinei funkcijai moterims.
• Kiaulpienė skatina druskų ir vandens išsiskyrimą per inkstus, todėl gali būti vartojama kaip papildoma priemonė esant padidėjusiam kraujospūdžiui, tinimams.
• Kiaulpienių šaknų nuoviras turi atsikosėjimą gerinantį poveikį.
• Iš kiaulpienės žiedų gaminamas sirupas arba uogienė, kuri vartojama sergant peršalimo ligomis.

Rinkimas ir laikymas

Lietuvoje paprastoji kiaulpienė nėra vienintelė kiaulpienių rūšis. Čia taip pat auga mažoji bei pelkinė kiaulpienės. Visos vaistinei žaliavai yra tinkamos, tačiau Pelkinė kiaulpienė yra įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą dėl to ją rinkti draudžiama.

Kiaulpienės šaknys kasamos pavasarį tik pasirodžius lapams arba rudenį, lapams pradėjus nykti. Iškastas šaknis reikia kruopščiai nuvalyti, nuplauti šaltu vandeniu, pašalinti smulkias šakneles bei likusius lapus. Storesnes šaknis reikėtų perpjauti išilgai pusiau. Pradžiai rekomenduojama šaknis pavytinti ir iš karto nedėti į džiovyklą. Tik vėliau džiovinti 40 – 50 C temperatūroje. Sudžiuvusi vaistinė žaliava praranda apie trečdalį savo masės.

Gerai išdžiovusios šaknys rudos, perlaužtos šviesiai pilkos, bekvapės, karčios

Nei lapai nei žiedai džiovinti plačiai nenaudojami. Įvairūs preparatai ruošiami tik iš šviežių žiedų. Lapai gali būti renkami ir naudojami visą laiką, tačiau geriausi pavasarį.

Veikliosios medžiagos

Visose paprastosios kiaulpienės dalyse kaupiasi karčios, baltos ir klampios sultys, kuriose randama seskviterpeninio laktono, fruktozės, inulino, eterinio aliejaus, mineralinių medžiagų.

Augalo šaknys kaupia cukrų, karotinoidus, vitaminą C, sacharidus, inuliną, riebalus, taraksolį, kaučiuką bei organines rūgštis.

Šviežiuose kiaulpienės lapuose randama  karotino,  vitaminų C bei  B2,  triterpeninių alkoholių: arnidiolio, faradiolio.

Biologinis aprašas

Kiaulpienė daugiametis žolinis augalas. Jos šaknis liemeninė vientisa iki 30 cm ilgio , perpjovus viduryje rasime skylutę. Kiaulpienės lapai žali pailgai dantyti. Augdama ant takų bei atvirų vietų išaugina trumpus 3-15 cm ilgio žiedkočius, tačiau pasitaiko atvejų, kai žiedkočiai ištįsta  iki 50 cm ilgio, keldami žiedus link tiesioginių saulės spindulių. Žiedai auga po vieną žiedkočio viršūnėje. Nužydėjus subrandina pūkų kamuoliukus kuriuos sudaro lukštavaisiai su skristukais.

Naudojimas maistui

Sudžiovinus bei paskrudinus augalo šaknis, jas galima vartoti kaip kavos pakaitalą.

Itin vitaminingi švieži kiaulpienių lapai. Iš jų gaminamos salotos, dedama į sriubas, troškinama su daržovėmis.

Iš kiaulpienių žiedų gaminamas dirbtinis kartoko skonio kiaulpienių medus. Ką tik pražydusių žiedų dedama į salotas ir sriubas.Su česnakais marinuoti jauni žiedai vartojami salotoms ir pirmiesiems patiekalams pagardinti, mišrainėms, įvairiai mėsai, ypač laukinei ir paukštienai, gaminti.

Paplitimas

Paprastoji kiaulpienė itin paplitusi Lietuvoje, dažniau minima kaip piktžolė. Mėgsta saulėtą, gerai įdirbta bei trąšų dirvožemį. Tačiau auga ir sumintose dirvose ant takų, praėjimų.

Asmeniniai pastebėjimai

2011 05 12 Ką tik pražydę kiaulpienių žiedai saldūs, ir visiškai neturi lapams ir šaknims būdingo kartumo. Saldumą suteikia saulėtą diena išskiriamas nektaras. Valgant žiedą burnoje jaučiasi jame buvusios žiedadulkės.

2011 04 23 Jaunų kiaulpienių lapų skonis primena salotas tik šiek tiek aitresnis. Sumaišius su paprastomis salotomis pagerina jų skonį.

Galerija

Naudotos literatūros sąrašas

1. Juozas Vasiliauskas. “Gamtos vaistinė: žolelių antpilai, nuovirai, pavilgai, vonios nuo visų ligų” Vilnius: Alma littera , 2010, p. 216-217. ISBN 978-9955-38-583-7
2. “Augalai sveikatai” Vilnius: Ekspress leidyba, 2009, p. 94. ISBN 978-9955-757-50-7

Kontraindikacijos

Ankstyvojo šalpusnio preparatų negalima vartoti nėštumo metu ir žindant. Nepatartina vartoti sergant anemija, širdies ligomis. Itin dideli kiekiai arba ilgas šalpusnio preparatų vartojimas gali sukelti kepenų vėžį bei kitus kepenų susirgimus. Augalo žieduose yra daugiau medžiagų galinčių pakenkti kepenims, dėl to, jei yra galimybė, vaistams naudokite lapus.

Vaistinės savybės

Liaudies medicina naudoja šalpusnio lapus ir žiedus. Iš jų paruošti preparatai mažina uždegimą, lengvina atsikosėjimą. Jais gydomas lėtinis bronchitas, plaučių ligos, kosulys ir užkimimas,  plaučių uždegimas, raudonligė, mėlynės ir sutinimai, sąnarių uždegimai. Padeda tinstant kojoms, esant sklerodermos opų. Šalpusnis tinkama profilaktinė priemonė nuo peršalimo ir gripo.

Švieži sumaigyti lapai dedami ant vočių, sumušimų, rožės ir kitų skausmingų kūno vietų. Sausais susmulkintais lapais aprūkomas ligonis, jei jį kamuoja dusulys ir pasunkėjęs kvėpavimas.

Rinkimas ir laikymas

Šalpusnių žiedai renkami kovo – balandžio mėnesiais saulėtą sausą dieną, kai žiedai pilnai išsiskleidę. Renkami švarūs, kenkėjų neapgadinti žiedai. Šalpusnių žiedai skinami su koteliais, džiovinti geriau džiovykloje, nes natūraliai džiūdami žiedai dar kurį laiką bręsta ir iš jų gali likti tik pūkai. Tinkamai sudžiovinti žiedai gelsvi,be pūkų , kartoko skonio.

Šalpusnio lapai vaistams renkami liepos – rugpjūčio mėnesiais. Stengiamasi skinti sveikus, vabzdžių bei ligų nepakenktus, neskylėtus lapus. Surinktą žaliavą naudojama iš karto šviežia arba džiovinama. Džiovinti reikia 30 – 35 C temperatūroje. Iš surinktos šviežios žaliavos, išdžiovinus lieka tik penktadalis. Tinkamai paruošti lapai sausi, tačiau palietus nesubyra į miltus, žaliava pilkšva, lapų apačia šviesesnė ir padengta švelniais plaukeliais. Lapai kartoko skonio.

Naudojimas maistui

Ankstyvojo šalpusnio lapai gali būti naudojami salotoms, kartu su kitais žalumynais dedami į sriubas bei troškinius. Maistui plačiau vartojamas Skandinavijoje.

Paplitimas

Šis vaistinis augalas randamas visoje Lietuvoje.  Geriausiai auga priemolio ir priesmėlio dirvožemyje. Itin gerai auga drėgnesnėse vietose. Dažniausiai randamas  laukuose, vandens telkinių pakrantėse, šalia griovių, pievose. Gali būti kultivuojamas ir auginamas dirbtiniu būdu. Kai kada gausiai užsiveisia žemdirbystei skirtuose laukuose ir būna naikinamas kaip piktžolė.

Galerija

Naudotos literatūros sąrašas

1. Žurnalo “Sodo spalvos” priedas, “Žolynų žurnalas”, Nr. 1(13), 2009, p.12-15. “Šalpusnis, arba dėl ko pyksta karaliai”, Edvardas Kazlauskis.
2. L. Čekauskaitė. “Gamtos vaistinėlė” Kaunas: Spindulys, 2003, p. 341-343. ISBN 9955-416-68-8
3. Filomena Taunytė. “Kiek sveria siela” Vilnius: Tyto alba, 2008, p. 52. ISBN 978-9986-16-633-7
4. Juozas Vasiliauskas. “Gamtos vaistinė: žolelių antpilai, nuovirai, pavilgai, vonios nuo visų ligų” Vilnius: Alma littera , 2010, p. 21-22. ISBN 978-9955-38-583-7
5. “Augalai sveikatai” Vilnius: Ekspress leidyba, 2009, p. 76. ISBN 978-9955-757-50-7