Liaudies medicinoje serbentas žinomas dėl organizmą stiprinančių, šlapimą varančių, inkstų bei šlapimo sistemos ligas gydančių savybių. Esant tokiems negalavimams naudojamos ne tik serbentų uogos, bet ir jų lapai bei pumpurai.

Kontraindikacijos

Juodųjų serbentų uogų nerekomenduojama naudoti  vyresniems žmonėms, jei padidėjęs kraujo krešumas.

Rinkimas ir laikymas

Geriausiomis vaistinėmis savybėmis, kvapnumu bei aromatingumu pasižymi laukiniai juodieji serbentai. Tačiau jų rasti nėra taip lengva, tad dažniausiai vaistinei žaliavai renkamos sukultūrintų juodųjų serbentų lapai, vaisiai bei pumpurai.

Surinktos prinokusios serbentų uogos gali būti džiovinamos iki 60 ^o C temperatūroje džiovyklose. Išdžiuvusios uogos palengvėja apie 5 kartus, būna saldžiarūgštės, juodos, raukšlėtos. Sausoje vėsioje vietoje tinka laikyti 1 metus.

Sveiki, ligų bei kenkėjų neapgadinti, žali serbentų lapai skinami po kelis nuo šakelių. Tuomet džiovinami nuo saulės apsaugotoje, gerai vėdinamoje vietoje. Lapams išdžiuvus jie palengvėja apie 3 kartus, tačiau turi išlaikyti savo formą ir nebyrėti tarp pirštų į miltelius. Lapai turi išlikti žali ir kvapnūs. Taip paruošta žaliava vėsioje vietoje gali būti laikomi metus.

Serbentų pumpurai gali būti renkami nuo retinimo ar genėjimo metu nupjautų šakelių. Nuskinti pumpurai džiovinami neaukštoje, iki 20 ^o C laipsnių temperatūroje.

Vaistinės savybės

Serbentuose esančios medžiagos skatina skysčių iš organizmo šalinimą, slopina uždegimus, gali būti naudojami sergant inkstų bei šlapimtakių uždegimais. Uogose bei pumpuruose nemažai vitamino C, tad  juos galima vartoti nusilpus organizmui, esant avitaminozei. Liaudis lapų preparatus naudojo peršalus, sergant inkstų akmenlige.

Patekę į žarnyną stambūs juodųjų serbentų uogų kauliukai ir standžios odelės gerina jo peristaltiką.

Paplitimas Lietuvoje

Lietuvoje galime aptikti 3 natūraliai augančius serbentų gentainius. Jie auga drėgnuose miškuose, prie vandens telkinių, šaltiniuotose pievose. Kai kada auga nemažais sąžalynais, tačiau tokių serbentų derlius gana mažas, uogos smulkios.

Kiti naudojimo būdai

Serbentų lapai dedami į raugiamų bei marinuojamų agurkų, pomidorų, net kopūstų sudėtį.

Uogos labai plačiai naudojamos konditerijos bei alkoholinių gėrimų pramonėje. Iš uogų gaminami džemai, uogienės, kompotai, drebučiai, įdarai, pertepimai, sultys, vynas bei likeris.

Uogas naudinga šaldyti, tokiu būdu beveik neprarandami vitaminai.

Įdomūs faktai

• Serbentai pradžioje buvo auginami kaip vaistiniai krūmai, tik vėliau juos imta auginti dėl uogų.
• Serbentų krūmai gyvena 40-50 metų, tačiau geriausiai dera iki 25 metų, vėliau uogų kiekis ir kokybė ženkliai prastėja.
• Juodųjų serbentų uogos labiau tinka jaunesniems žmonėms. Tuo tarpu vyresniesiems labiau tiktų valgyti raudonuosius ir geltonuosius serbentus, nes juose nėra kraują tirštinančių medžiagų.

Galerija

Naudotos literatūros sąrašas

1. Ragažinskienė Ona, Rimkienė Silvija, Sasnauskas Valdas. “Vaistinių augalų enciklopedija”, Kaunas: Lututė, 2005, p. 315-317. ISBN 9955-575-73-5
2. Gudžinskas Zigmantas. “Kur uogauti Lietuvoje” Kaunas: Šviesa, 2008, p. 54-56. ISBN 978-5-430-05318-8
3. Jaskonis Juozas. “Augalai – mūsų gyvenimas” Vilnius: Algimantas, 1996, p. 80-81. ISBN 9986-509-24-6
4. Šimkūnaitė Eugenija. “Sveiko gyvenimo receptai” Vilnius: Žuvėdra, 2007, p. 185-187. ISBN 978-9955-669-22-7

Kūno temperatūros padidėjimas leidžia greičiau gamintis antikūnams ir kovoti su ligos sukėlėjais, be to kartu su prakaitu iš organizmo pasišalinamos susikaupę kenksmingos medžiagos.

Paskatinti organizmo prakaitavimą labai nesudėtinga. Tereikia gerti karštos, saldžios arbatos paruoštos su daugiau aromatinių medžiagų turinčiomis žolelėmis: čiobreliais, gervuogėmis, kmynais, krapais, liepžiedžiais, petražolėmis, ramunėlėmis, raudonėliais, žemuogėmis. Reikia nepamiršti, kad žolelės turi tam tikrų kontraindikacijų ir ne visos tiks kiekvienam.

Paruošta karšta arbata (tokia kuri jau nedegina burnos) turi būti išgeriama kuo greičiau ir tuojau pat reikia gultis ir šiltai apsikloti.

Anot E. Šimkūnaitės, liepžiedžių arbatas prakaitavimo skatinimui reikia atsargiai naudoti paaugliams bei klimaksiniu periodu.

Į organizmą patekus ligos sukėlėjams natūraliai ima kilti kūno temperatūra ir pasiekia 39-40 ^o C. Tokioje temperatūroje greičiausiai gaminasi antikūnai. Kai ligos sukėlėjai iš organizmo pašalinami, kūno temperatūra greitai tampa normali.

Neapdairiai naudojant temperatūrą mažinančius vaistus organizmui kliudoma gaminti antikūnus, dažnai dėl to sutrinka normali kūno temperatūros atsistatymo sistema ir po persirgimo temperatūra dar kelias dienas laikosi apie 37 ^o C.

Naudotos literatūros sąrašas

1. Šimkūnaitė Eugenija. “Sveiko gyvenimo receptai” Vilnius: Žuvėdra, 2007, p. 223-225. ISBN 978-9955-669-22-7
2. Autorių grupė. Sudarė Valdas Minius ir Kęstutis Brusokas. “Šeimos daktaras” Vilnius: Avicena, 1994, p. 540-541. ISBN 9986-437-16-4

Arbatos skatina prakaitavimą, skrandžio sulčių išsiskyrimą, jos galima duoti mažiems vaikams esant vidurių pūtimui. Ramunėlių nuoviras gydo kojų bei rankų prakaitavimą, stiprina plaukų šaknis. Kompresais gydomi furunkulai, nudegimai bei egzemos.

Tinkamoje augti dirvoje ši vaistažolė gali tapti piktžole.

Kontraindikacijos

Ramunėlių preparatų nerekomenduojama vartoti jei sergama infekcinėmis žarnyno ligomis, esant alergijai graižažiedžiams.

Vaistinės savybės

Ramunėlių žiedų arbatos naudojamos viduriuojant, sutrikus menstruacijų ciklui. Augale esančios medžiagos skatina prakaito, tulžies, skrandžio sulčių išsiskyrimą. Nuoviru, dėl ramunėlių dezinfekuojančių savybių, plaunamos traiškanojančios akys, skalaujama burna, žaizdos. Ramunėlėje besikaupianti medžiaga chamazulenas pasižymi audinius regeneruojančiomis, skausmą malšinančiomis savybėmis, dėl to naudojamas egzemoms, smulkiems nudegimams gydyti. Žiedų nuoviru galima plauti galvą, tuomet stiprės plaukų šaknys, sumažės pleiskanų, pašviesės plaukai. Liaudies medicina siūlo nuovire mirkyti labai prakaituojančias rankas ar kojas. Sergant kvėpavimo takų ligomis, galima kvėpuoti ramunėlių garais. Ramunėlės mažina vidurių putimą mažiems vaikams.

Rinkimas ir paruošimas laikymui

Ramunėlių žiedus skiname saulėtą, sausą dieną, tik pradėjus žydėti. Jei žiedlapiai nulinkę žemyn, geriau tokių žiedų nerinkti, nes sudžiuvę žiedai subyrės ir naudojimui bus nelabai tinkami. Auginant ramunėles, žiedus reikia skinti kas 2-3 dienas, nes greitai peržydi.  Skinami su neilgais koteliais, džiovinami pavėsyje, gerai vėdinamoje vietoje arba džiovykloje, neaukštesnėje nei 40 oC temperatūroje.

Lietuvoje sutinkamos rūšys

1. Vaistinė ramunė (Matricaria recutica L.)
2. Bevainikė ramunė (Matricaria discoidea L.)

Natūraliai augančias šias ramunių rūšis sutiksime retai. Vaistinė ramunė dažniausiai auginama ūkiuose arba soduose.

Kiti faktai

Patikusioje dirvoje ramunėlės savaime pasisėja, o kartais tampa ir piktžole, kurią tenka naikinti.

Galerija

Naudotos literatūros sąrašas

1. Kaunienė Vilma, Kaunas Egidijus. “Vaistingieji augalai” Kaunas: Varpas, 1991, p.276-277. ISBN 5-89942-087-1.
2. Vladimiras Ivanovas. “Gydančioji žolelių galia: senovinių receptų knyga: kaip gydytis pačiam” Vilnius: Asveja, 2000, p. 31-32. ISBN 9955-464-01-1.
3. “Augalai sveikatai” Vilnius: Ekspress leidyba, 2009, p. 42-43. ISBN 978-9955-757-50-7