Kontraindikacijos

Nenaudoti kai padidėjęs kraujo krešėjimas, esant alergijai dilgėlėms, sergant tromboze.

Vaistinės savybės

Liaudyje naudojama arba visa dilgėlės žolė arba tik lapai.

• Didžiosios dilgėlės lapuose gausu vitaminų, dėl to arbata bei nuovirai naudojami sergant avitaminoze, esant nusilpusiam organizmui.
  Augale kaupiasi nemažas kiekis geležies, dėl to arbatas naudinga gerti sergantiems mažakraujyste.
  Dilgėlėje esančios medžiagos pasižymi kraujavimą stabdančiomis savybėmis, gerina hemoglobino ir eritrocitų gamybą. Sumaigyti švieži lapai stabdo kraujavimą iš nosies. Nuoviru stabdomi plaučių, žarnyno, gimdos kraujavimai.
  Didesnės koncentracijos lapų nuoviro pavilgai naudojami nudegimams gydyti baigiamuosiuose gijimo procesuose.
  Norėdami atsikratyti pleiskanų ar sustiprinti plaukų šaknis, išplautą galvą galite skalauti dilgėlių lapų nuoviru.
  Minima, kad augale esančios medžiagos jaunoms mamoms skatina pieno išsiskyrimą.
• Iš nupjautų dilgėlių stiebų su visais lapais ruošiamos vantos, kurios naudojamos pirtyje. Toks dilgėlių naudojimas padeda esant reumatui, nerviniams skausmams.

Rinkimas ir paruošimas laikymui

• Dilgėlių lapai renkami augalui žydint. Galima lapus skinti iškart nuo augalo, tuomet bus reikalingos pirštinės. Kitas būdas, nupjauti dilgėles ir šiek tiek apvytinti, tuomet jos praranda dilginančias savybes. Nuskinti lapai džiovinami gerai vėdinamoje patalpoje, apsaugotoje nuo tiesioginių saulės spindulių. Tinkamai paruošti, išlieka tamsiai žalios spalvos, kartoki. Paruoštą žaliavą galima naudoti 2 metus.
• Dilgėlių vantas patogiausia ruošti prieš pat naudojimą. Supjautas dilgėlių pluoštas surišamas ir naudojamas kaip tradicinė vanta. Jei bus nupjauti itin jauni stiebai, nuplikyti karštu vandeniu praras savo tvirtumą ir nebus patogu vanotis. Galima surišus  vantas džiovintis vėlesniam naudojimui.

Naudotos literatūros sąrašas

1. Kaunienė Vilma, Kaunas Egidijus. “Vaistingieji augalai” Kaunas: Varpas, 1991, p.100 – 101. ISBN 5-89942-087-1.
2. “Augalai sveikatai” Vilnius: Ekspress leidyba, 2009, p. 71. ISBN 978-9955-757-50-7
3. Autorių grupė. Sudarė Valdas Minius ir Kęstutis Brusokas. “Šeimos daktaras” Vilnius: Avicena, 1994 p. 466-467. ISBN 9986-437-16-4

Kontraindikacijos

Ramunėlių preparatų nerekomenduojama vartoti jei sergama infekcinėmis žarnyno ligomis, yra alergija graižažiedžiams.

Vaistinės savybės

Liaudies medicina vaistiniai žaliavai naudoja tik ramunėlių žiedus.

• Ramunėlių žiedų arbatos naudojamos nuo viduriavimo, sutrikus menstruacijų ciklui. Augale esančios medžiagos skatina prakaito, tulžies, skrandžio sulčių išsiskyrimą. Nuoviru, dėl ramunėlių dezinfekuojančių savybių, plaunamos traiškanojančios akys, skalaujama burna, žaizdos. Ramunėlėje besikaupianti medžiaga chamazulenas pasižymi audinius regeneruojančiomis, skausmą malšinančiomis savybėmis, dėl to naudojamas egzemoms, smulkiems nudegimams gydyti. Žiedų nuoviru galima plauti galvą, tuomet stiprės plaukų šaknys, sumažės pleiskanų, pašviesės plaukai. Liaudies medicina siūlo nuovire mirkyti labai prakaituojančias rankas ar kojas. Sergant kvėpavimo takų ligomis, galima kvėpuoti ramunėlių garais. Ramunėlėmis galima gydyti vidurių putimą mažiems vaikams.

Rinkimas ir paruošimas laikymui

• Ramunėlių žiedus skiname saulėtą sausą dieną, tik pradėjus žydėti. Tai matoma iš horizontalių baltų žiedlapių, jei jie nulinkę žemyn, geriau tokių žiedų nerinkti, nes sudžiuvę subyrės ir gydymui bus netinkami. Auginant ramunėles, žiedus reikia skinti kas 2-3 dienas nes greitai peržydi.  Skinami su neilgais koteliais, džiovinami pavėsyje, gerai vėdinamoje vietoje arba džiovykloje, neaukštesnėje nei 40 C temperatūroje.

Lietuvoje sutinkamos rūšys

1. Vaistinė ramunė (Matricaria recutica L.)
2. Bevainikė ramunė (Matricaria discoidea L.)

Natūraliai augančias šias ramunių rūšis sutiksime retai. Vaistinė ramunė dažniausiai auginama ūkiuose arba soduose.

Naudotos literatūros sąrašas

1. Kaunienė Vilma, Kaunas Egidijus. “Vaistingieji augalai” Kaunas: Varpas, 1991, p.276-277. ISBN 5-89942-087-1.
2. Vladimiras Ivanovas. “Gydančioji žolelių galia: senovinių receptų knyga: kaip gydytis pačiam” Vilnius: Asveja, 2000, p. 31-32. ISBN 9955-464-01-1.
3. “Augalai sveikatai” Vilnius: Ekspress leidyba, 2009, p. 42-43. ISBN 978-9955-757-50-7

Bajoržolė, godlapis, kapeliušnikas, kibišas, lapušnikas, sagutis, varnalėža, velikas, velniarėžiai.

Pavadinimai kitomis kalbomis

Angl.: bardana, greater burdock. Vok.: grosse Klette.

Kontraindikacijos

Varnalėšos sudėtyje yra medžiagų galinčių sukelti alergines odos reakcijas. Nerekomenduojama vartoti nėštumo ir žindymo metu, viduriuojant, sergant anemija. Sergant cukriniu diabetu – vartoti labai atsargiai.

Veikliosios medžiagos

Varnalėšų šaknyse  gausu polisacharido inulino, flavanoidų, proteinų, gleivių, raugų, cholino, karotinoidų, vitaminų,  taip pat randama poliacetileninių junginių, pasižyminčių antibiotikams būdingu poveikiu.

Poveikis

Varnalėšų šaknų preparatai skatina šlapimo, prakaito, tulžies išsiskyrimą,valo kraują, gali būti vartojami nuo alergijos. Kadangi augale esančios medžiagos turi antimikrobinių savybių, ja gydomos egzemos bei žvynelinė. Varnalėšos taip pat stimuliuoja kepenų veiklą, tinka sergant inkstų akmenlige, skrandžio opalige. Kai kurie šaltiniai nurodo, kad varnalėša buvo naudojama vėžiui gydyti. Tyrimuose, atliktuose su gyvūnais, pastebėta, kad varnalėša mažina cukraus kiekį kraujyje.

Vartojimas

• Šaknų nuoviras išoriškai vartojamas odos ligoms gydyti, stiprina plaukus, stabdo jų slinkimą.
• Šaknų nuoviras geriamas, apetito žadinimui, skatina šlapimo išsiskyrimą bei prakaitavimą, geriamas peršalus, karščiuojant.
• Varnalėšų aliejus vartojamas pūliuojančioms žaizdoms, odos nudegimams ir įvairiems odos susirgimams gydyti: egzemoms, seborėjai, pleiskanoms. Taip pat dažnai naudojamas kosmetikoje.
• Esant gleivinės uždegimui – gerklė skalaujama nuoviru.
• Šviežios varnalėšų sultys geriamos esant medžiagų apykaitos sutrikimams, šlapimo pūslės ligoms.

Naudojimas maistui

Lietuvoje maistui beveik nenaudojama. Tačiau Kinijoje tai itin vertinamas augalas, kuris auginamas specialiose plantacijose. Tuomet varnalėšų šaknys valgomos virtos bei keptos, gaminami paplotėliai, kotletai net kompotai. Galima dėti į salotas bei sriubas, kaip bulvių pakaitalą.

Paplitimas

Dažnas šiukšlynų, pakelių augalas. Lietuvoje auga 4 varnalėšų rūšys. Vaistinei medžiagai ruošti tinka visos rūšys, nors dažniau liaudies medicinoje minima Didžioji varnalėša.

Rinkimas ir laikymas

Varnalėšų šaknis geriausia kasti pirmaisiais augimo metais rudenį, arba antrųjų ankstyvą pavasarį. Jei žadate kasti pavasarį, pravartu vietą pasižymėti.  Vėliau augalas vaistinei medžiagai nebetinkamas. Iškastas šaknis reikia nuplauti šaltu vandeniu, nuvalyti smulkias šakeles ir supjausčius  10-15 cm ilgio gabaliukais džiovinti gerai vėdianamoje patalpoje arba džiovykloje 45-50 °C temperatūroje. Gerai išdžiovintos šaknys – pilkai rusvos, silpno kvapo, salstelėjusio šiek tiek sutraukiančio skonio.

Biologinis aprašas

Didžioji varnalėša – dvimetis 60-180 cm aukščio žolinis augalas. Lapai dideli, kotuoti, plačiai širdiški, smulkiai dantyti, viršutinė pusė žalia, apatinė – pilka, apaugusi pūkeliais. Stiebas status, šakotas, stambesnėse vietose tuščiaviduris. Žiedai turi kabliškas ataugėles, pats žiedo vidurys – alyvinis. Žiedus sukrauna antrais augimo metais,  pražysta liepos-rugpjūčio mėn.