Ablažnykas, bliusčiai, liaukažolė, rakažninkas, rėplė, tramas, vočiažolė, pataisėliai

Pavadinimai kitomis kalbomis

Angl.: gill run, ground-ivy. Vok.: Efeugundermann, gemeine Gundelrebe, Efeu-Gundelrebe.

Kontraindikacijos

Padidintos dozės gali sukelti prakaitavimą, sutrikdyti širdies ritmą.

Veikliosios medžiagos

Žolėje yra 0,03-0,06% eterinio aliejaus, 6,7% rauginių medžiagų, cholino, glechomino, cukraus, acto, vyno rūgščių, askorbino rūgšties, antocianinių, dažinių, mineralinių medžiagų bei vitamino C.

Poveikis

Žolės antpilai veikia tonizuojančiai. Jais gydomas bronchitas, bronchinė astma, plaučių uždegimas, šlapimo pūslės, odos ligos, išorinės žaizdos, gerinamas apetitas ir virškinimas, padeda nuo užkimimo, anginos, esant kepenų sutrikimams.

Vartojimas

• Žolės nuoviras vartojamas nuo anginos, užkimimo.
• Iš šviežių lapų išspaustos sultys geriamos, esant kepenų sutrikimams.
• Liaudies medicina pataria jos nuoviru skalauti gerklę sergant angina
• Pavilgais gydomos mažos žaizdelės.

Naudojimas maistui

Jauni lapai vartojami daržovių patiekalams paskaninti, jų dedama į salotas, troškinius, sriubas.

Paplitimas

Auga laukuose, miškuose, pamiškėse, krūmuose, ežerų ir upių pakrantėse, panamėse. Paplitusi visoje Lietuvoje. Labai dažna.

Rinkimas ir laikymas

Vaistams naudojama žolė. Ji pjaunama augalams žydint gegužės – liepos mėn. Surinkta žaliava džiovinama pavėsyje arba džiovykloje ne aukštesnėje kaip 40 °C temperatūroje. Iš 1 kg žolės gaunama apie 180–200 g vaistinės žaliavos. Tinkamai laikant galima vartoti iki 2 metų.

Biologinis aprašas

Šliaužiančioji tramažolė – daugiametis, 20-60 cm ilgio žolinis augalas. Stiebas gulsčias arba kylantis, plikas arba ties briaunomis plaukuotas. Lapai ilgakočiai, priešiniai, karbuoti apatiniai apskritai inkstiški, viršutiniai apskritai širdiški. Žiedai trumpakočiai, po 2-4 susitelkę lapų pažastyse. Vainikėlis lelijinis, melsvas, kartais raudonas. Taurelė vamzdiška, neryškiai dvilūpė, penkiadantė. Vaisius iš 3 rusvų riešutėlių.

Galerija

Kontraindikacijos

Ankstyvojo šalpusnio preparatų negalima vartoti nėštumo metu ir žindant. Nepatartina vartoti sergant anemija, širdies ligomis. Itin dideli kiekiai gali sukelti kepenų vėžį bei kitus kepenų susirgimus. Dėl to šio augalo preparatų nerekomenduojama naudoti ilgą laiką. Augalo žieduose yra daugiau medžiagų galinčių pakenkti kepenims, dėl to vaistams rekomenduojama naudoti lapus.

Vaistinės savybės

Mažina uždegimą, lengvina atsikosėjimą. Gydomas lėtinis bronchitas, plaučių ligos, kosulys ir užkimimas,  plaučių uždegimas, raudonligė, mėlynės ir sutinimai, sąnarių uždegimai. Padeda tinstant kojoms, nuo sklerodermos opų. Profilaktinė priemonė nuo peršalimo ir gripo.

• Gydomas bronchitas, gerklų ir trachėjos uždegimai, bronchinė astmą ir pleuritas.
• Naudojamas net pradiniame tuberkuliozės gydymo etape.
• Venų uždegimo gydymui iš šviežių sutrintų šalpusnių lapų su šviežia grietine gaminamas tepalas.
• Šviežios sultys lašinamos į ausį esant ausų uždegimui.
• Norint sumažinti kosulį ir užkimimą reikia kelis kartus per dieną gerti labai karštą šalpusnių arbatą su medumi.
• Lapų ir žiedų garais gydomas lėtinis bronchitas.
• Lapų sirupas padeda sergant plaučių ligomis ir bronchitu.
• Pavasarį, esant astmai, lėtiniam bronchitui ir kvėpavimo takų katarui, reikia kasdien gerti 2-3 arbatinius šaukštelius šviežių šalpusnių sulčių, sumaišytų su sultiniu ar šiltu pienu.
• Nuplautų ir sutrintų šviežių lapų tyrė dedama ant krūtinės – padeda nuo plaučių uždegimo, raudonligės, mėlynių ir tinimų, sąnarių uždegimų.
• Tinstančias kojas reiktų dažnai plauti šalpusnių nuoviru.
• Šalpusnių lapų stipraus nuoviro kompresai padeda nuo sklerodermos opų.
• Šalpusnių lapų ir žiedų užpilu arba nuoviru (1 dalis vandens ir 10 dalių žaliavos ) gydomi virškinamojo trakto ir šlapimo takų uždegimai, gerinamas apetitas.
• Šalpusnio žiedų sulčių kompresais gydydavo pūliuojančias žaizdas, pūlinius.
• Sergant lėtine sloga į nosies landas galima įlašinti 3-5 lašus šviežių lapų sulčių, tai palengvina kvėpavimą.
• Šviežiomis sultimis skatinamas prakaitavimas.
• Švieži sumaigyti lapai dedami ant vočių, sumušimų, rožės ir kitų skausmingų kūno vietų.
• Sausais susmulkintais lapais rūkoma, jei kamuoja dusulys ir pasunkėja kvėpavimas.

Rinkimas ir laikymas

Šalpusnių žiedai renkami kovo – balandžio mėnesiais saulėtą sausą dieną, kai žiedai pilnai išsiskleidę. Renkami švarūs, kenkėjų neapgadinti žiedai. Šalpusnių žiedai skinami su koteliais, džiovinti geriau džiovykloje, nes natūraliai džiūdami žiedai dar kurį laiką bręsta ir iš jų lieka tik pūkai. Tinkamai sudžiovinti žiedai gelsvi, nepūkuoti, kartoko skonio.

Šalpusnio lapai vaistams renkami liepos – rugpjūčio mėnesiais. Stengiamasi skinti sveikus, vabzdžių bei ligų nepakenktus lapus. Surinktą žaliavą naudojama iš karto šviežia arba džiovinama. Džiovinti reikia 30 – 35 C temperatūroje. Iš surinktos šviežios žaliavos, išdžiovinus lieka tik penktadalis. Tinkamai paruošti lapai sausi, tačiau palietus nesubyra į miltus, žaliava pilkšva, lapų apačia šviesesnė ir su pūkeliu. Lapai kartoko skonio.

Naudojimas maistui

Ankstyvojo šalpusnio lapai gali būti naudojami salotoms, kartu su kitais žalumynais dedami į sriubas bei troškinius. Maistui vartojamas Skandinavijoje.

Paplitimas

Šis vaistinis augalas randamas visoje Lietuvoje.  Geriausiai auga priemolio ir priesmėlio dirvožemyje. Itin gerai auga drėgnesnėse vietose. Dažniausiai randamas  laukuose, vandens telkinių pakrantėse, šalia griovių, pievose. Gali būti kultivuojamas ir auginamas dirbtiniu būdu. Kai kada gausiai užsiveisia žemdirbystei skirtuose laukuose ir būna naikinamas kaip piktžolė.

Galerija

Naudotos literatūros sąrašas

1. Žurnalo “Sodo spalvos” priedas, “Žolynų žurnalas”, Nr. 1(13), 2009, p.12-15. “Šalpusnis, arba dėl ko pyksta karaliai”, Edvardas Kazlauskis.
2. L. Čekauskaitė. “Gamtos vaistinėlė” Kaunas: Spindulys, 2003, p. 341-343. ISBN 9955-416-68-8
3. Filomena Taunytė. “Kiek sveria siela” Vilnius: Tyto alba, 2008, p. 52. ISBN 978-9986-16-633-7

Susiję nuorodos

1. Ankstyvojo šalpusnio biologinis aprašymas wikipedijoje