Čiobrelio žolės preparatai liaudies medicinoje naudojami sergant kvėpavimo takų ligomis, esant pilvo pūtimui. Augalas pasižymi priešuždegiminėmis, dezinfekcinėmis savybėmis. Čiobrelio nuoviras naudojamas esant blogam burnos kvapui.

Kontraindikacijos

Čiobrelio nereikėtų naudoti ilgą laiką ar dideliais kiekiais, nes eteriniame aliejuje esantis timolis gali pakenkti širdžiai, kepenims, padauginus gali pradėti pykinti. Šios vaistažolės preparatų neduoti mažiems vaikams, nėščioms moterims.

Vaistinės savybės

Liaudies medicina gydimui naudoja čiobrelio žolę.

• Čiobrelio žolė pasižymi priešuždegiminėmis, dezinfekuojančiomis, skreplius skystinančiomis savybėmis. Arbatomis gydomas bronchitas, laringitas, kosulys, tracheitas, peršalimas, nemiga bei vidurių pūtimas. Esant prastam burnos kvapui, nuoviru skalaujama burnos ertmė. Išoriškai čiobrelio pavilgai naudojami radikulitui, odos ligoms gydyti. Užpilas veikia nuskausminančiai bei raminančiai.

Rinkimas ir paruošimas laikymui

• Čiobrelio žolė renkama vasarą, geriausia čiobreliui žydint. Surinkta vaistinė žaliava džiovinama neviršijant 40 C temperatūros.  Išdžiuvusi ai žolei nukuliami lapai bei žiedynai, koteliai vaistams nenaudojami.

Lietuvoje sutinkamos rūšys

1. Paprastasis Čiobrelis (Thymus serpyllum L.)
2. Vaistinis Čiobrelis (Thymus vulgaris L.)
3. Keturbriaunis Čiobrelis (Thymus pulegioides L.)

Paprastąjį bei keturbriaunį čiobrelį sutiksime pievose ar pagrioviuose augant natūraliai. Šios rūšys lengvai kryžminasi. Vaistinis čiobrelis auginamas dirbtinai, ūkiuose ar soduose.

Galerija

Naudotos literatūros sąrašas

1. Kaunienė Vilma, Kaunas Egidijus. “Vaistingieji augalai” Kaunas: Varpas, 1991, p.92 – 93. ISBN 5-89942-087-1.
2. Vladimiras Ivanovas. “Gydančioji žolelių galia: senovinių receptų knyga: kaip gydytis pačiam” Vilnius: Asveja, 2000, p. 33. ISBN 9955-464-01-1.
3. V. Butkus, J. Jaskonis, V. Urbonas, V. Červokas. “Mažieji miško turtai” Vilnius: Mokslas, 1987, p. 94.
4. “Augalai sveikatai” Vilnius: Ekspress leidyba, 2009, p. 51 – 52. ISBN 978-9955-757-50-7
5. L. Čekauskaitė. “Gamtos vaistinėlė” Kaunas: Spindulys, 2003, p. 10. ISBN 9955-416-68-8

Bajoržolė, godlapis, kapeliušnikas, kibišas, lapušnikas, sagutis, varnalėža, velikas, velniarėžiai.

Pavadinimai kitomis kalbomis

Angl.: bardana, greater burdock. Vok.: grosse Klette.

Kontraindikacijos

Varnalėšos sudėtyje yra medžiagų galinčių sukelti alergines odos reakcijas. Nerekomenduojama vartoti nėštumo ir žindymo metu, viduriuojant, sergant anemija. Sergant cukriniu diabetu – vartoti labai atsargiai.

Veikliosios medžiagos

Varnalėšų šaknyse  gausu polisacharido inulino, flavanoidų, proteinų, gleivių, raugų, cholino, karotinoidų, vitaminų,  taip pat randama poliacetileninių junginių, pasižyminčių antibiotikams būdingu poveikiu.

Poveikis

Varnalėšų šaknų preparatai skatina šlapimo, prakaito, tulžies išsiskyrimą,valo kraują, gali būti vartojami nuo alergijos. Kadangi augale esančios medžiagos turi antimikrobinių savybių, ja gydomos egzemos bei žvynelinė. Varnalėšos taip pat stimuliuoja kepenų veiklą, tinka sergant inkstų akmenlige, skrandžio opalige. Kai kurie šaltiniai nurodo, kad varnalėša buvo naudojama vėžiui gydyti. Tyrimuose, atliktuose su gyvūnais, pastebėta, kad varnalėša mažina cukraus kiekį kraujyje.

Vartojimas

• Šaknų nuoviras išoriškai vartojamas odos ligoms gydyti, stiprina plaukus, stabdo jų slinkimą.
• Šaknų nuoviras geriamas, apetito žadinimui, skatina šlapimo išsiskyrimą bei prakaitavimą, geriamas peršalus, karščiuojant.
• Varnalėšų aliejus vartojamas pūliuojančioms žaizdoms, odos nudegimams ir įvairiems odos susirgimams gydyti: egzemoms, seborėjai, pleiskanoms. Taip pat dažnai naudojamas kosmetikoje.
• Esant gleivinės uždegimui – gerklė skalaujama nuoviru.
• Šviežios varnalėšų sultys geriamos esant medžiagų apykaitos sutrikimams, šlapimo pūslės ligoms.

Naudojimas maistui

Lietuvoje maistui beveik nenaudojama. Tačiau Kinijoje tai itin vertinamas augalas, kuris auginamas specialiose plantacijose. Tuomet varnalėšų šaknys valgomos virtos bei keptos, gaminami paplotėliai, kotletai net kompotai. Galima dėti į salotas bei sriubas, kaip bulvių pakaitalą.

Paplitimas

Dažnas šiukšlynų, pakelių augalas. Lietuvoje auga 4 varnalėšų rūšys. Vaistinei medžiagai ruošti tinka visos rūšys, nors dažniau liaudies medicinoje minima Didžioji varnalėša.

Rinkimas ir laikymas

Varnalėšų šaknis geriausia kasti pirmaisiais augimo metais rudenį, arba antrųjų ankstyvą pavasarį. Jei žadate kasti pavasarį, pravartu vietą pasižymėti.  Vėliau augalas vaistinei medžiagai nebetinkamas. Iškastas šaknis reikia nuplauti šaltu vandeniu, nuvalyti smulkias šakeles ir supjausčius  10-15 cm ilgio gabaliukais džiovinti gerai vėdianamoje patalpoje arba džiovykloje 45-50 °C temperatūroje. Gerai išdžiovintos šaknys – pilkai rusvos, silpno kvapo, salstelėjusio šiek tiek sutraukiančio skonio.

Biologinis aprašas

Didžioji varnalėša – dvimetis 60-180 cm aukščio žolinis augalas. Lapai dideli, kotuoti, plačiai širdiški, smulkiai dantyti, viršutinė pusė žalia, apatinė – pilka, apaugusi pūkeliais. Stiebas status, šakotas, stambesnėse vietose tuščiaviduris. Žiedai turi kabliškas ataugėles, pats žiedo vidurys – alyvinis. Žiedus sukrauna antrais augimo metais,  pražysta liepos-rugpjūčio mėn.

Ablažnykas, bliusčiai, liaukažolė, rakažninkas, rėplė, tramas, vočiažolė, pataisėliai

Pavadinimai kitomis kalbomis

Angl.: gill run, ground-ivy. Vok.: Efeugundermann, gemeine Gundelrebe, Efeu-Gundelrebe.

Kontraindikacijos

Padidintos dozės gali sukelti prakaitavimą, sutrikdyti širdies ritmą.

Veikliosios medžiagos

Žolėje yra 0,03-0,06% eterinio aliejaus, 6,7% rauginių medžiagų, cholino, glechomino, cukraus, acto, vyno rūgščių, askorbino rūgšties, antocianinių, dažinių, mineralinių medžiagų bei vitamino C.

Poveikis

Žolės antpilai veikia tonizuojančiai. Jais gydomas bronchitas, bronchinė astma, plaučių uždegimas, šlapimo pūslės, odos ligos, išorinės žaizdos, gerinamas apetitas ir virškinimas, padeda nuo užkimimo, anginos, esant kepenų sutrikimams.

Vartojimas

• Žolės nuoviras vartojamas nuo anginos, užkimimo.
• Iš šviežių lapų išspaustos sultys geriamos, esant kepenų sutrikimams.
• Liaudies medicina pataria jos nuoviru skalauti gerklę sergant angina
• Pavilgais gydomos mažos žaizdelės.

Naudojimas maistui

Jauni lapai vartojami daržovių patiekalams paskaninti, jų dedama į salotas, troškinius, sriubas.

Paplitimas

Auga laukuose, miškuose, pamiškėse, krūmuose, ežerų ir upių pakrantėse, panamėse. Paplitusi visoje Lietuvoje. Labai dažna.

Rinkimas ir laikymas

Vaistams naudojama žolė. Ji pjaunama augalams žydint gegužės – liepos mėn. Surinkta žaliava džiovinama pavėsyje arba džiovykloje ne aukštesnėje kaip 40 °C temperatūroje. Iš 1 kg žolės gaunama apie 180–200 g vaistinės žaliavos. Tinkamai laikant galima vartoti iki 2 metų.

Biologinis aprašas

Šliaužiančioji tramažolė – daugiametis, 20-60 cm ilgio žolinis augalas. Stiebas gulsčias arba kylantis, plikas arba ties briaunomis plaukuotas. Lapai ilgakočiai, priešiniai, karbuoti apatiniai apskritai inkstiški, viršutiniai apskritai širdiški. Žiedai trumpakočiai, po 2-4 susitelkę lapų pažastyse. Vainikėlis lelijinis, melsvas, kartais raudonas. Taurelė vamzdiška, neryškiai dvilūpė, penkiadantė. Vaisius iš 3 rusvų riešutėlių.

Galerija