kastangis, kastanija

Pavadinimai kitomis kalbomis

Angl. : horse-chestnut; vok. : gemeine Rosskastanie;

Kontraindikacijos

Naudojant dideles kaštono preparatų dozes gali pasireikšti inkstų ir kepenų sutrikimai. Apsinuodijus augalu ima pykinti, prarandama orientacija, užfiksuota paralyžiaus atvejų. Kaštono preparatai mažina kraujo krešėjimą. Nenaudoti nėščioms ir žindyvėms.

Veikliosios medžiagos

Koumarinai, Flavonoidai, Saponinai (aescinas 3-10%), Taninai, amino rūgštys.

Poveikis

Kaštono preparatai slopina uždegimą, gerina venų tonusą, gydo kojų venų išsiplėtimą bei hemorojų. Taip pat vartojamas širdies, kraujagyslių ligoms gydyti. Didina kapiliarų sienelių elastingumą, gerina kraujo apytaką, mažina edemas.  Kartais naudojamas trombozių profilaktikai. Dar gydomas celiulitas, viduriavimas, karščiavimas, prostatos sutrikimai.

Vartojimas

• Spiritine lapų, žiedų arba vaisių ištrauka gydomi kojų venų išsiplėtimai, audinių patinimas.
• Spiritinė ištrauka arba šviežios žiedų sultys naudojamos nuo hemorojaus, vidurių užkietėjimo.
• Lapų arba žievės arbata padeda sergant podagra, tuberkulioze, esant virškinimo sutrikimams.
• Smulkintų kaštono vaisių spiritinė arba acto ištrauka įtrynus padeda nuo sąnarių skausmo.

Paplitimas

Lietuvoje šis medis užveistas iš Balkanų. Gana paplitęs, aptinkamas parkuose, prie sodybų.

Rinkimas ir laikymas

Medicinoje naudojama daugelį ši augalo dalių. Pavasarį nuo nestorų šakų lupama kaštono žievė, skinami augalo lapai bei žiedai,  rudenį renkami tiek žali tiek jau prinokę vaisiai. Žiedynai skinami birželio pradžioje. Vaistiniai žaliavai ruošiami nuskinant pavienius žiedus ir džiovinant pavėsyje.

Biologinis aprašas

Kaštonas dekoratyvus, 15-30 m aukščio medis. Laja rutuliška arba kiaušiniška. Kamieno, senų šakų žievė pilkai ruda sueižėjusi. Jaunų ūglių lygi gelsva arba rausvai ruda. Lapai pirešiniai sudėtiniai. Lapeliai 5-7 kurių kraštai pjūkliški. Žiedai gelsvai balti, netaisyklingi, susitelkę į stačias šluoteles – žvakes. Vaisius – žalia apvali apaugusi stambiais dygliais dėžutė. Subrendus dėžutė suplyšta. Jos viduje – didelė tamsiai ruda sėkla – kaštonas. Žydi gegužės-birželio mėnesiais vaisiai prinoksta rugsėjį-spalį.

Diedukai, gyvybės šaknis, karčiuška, karpės, karvžolė, lenciūginė, piktšašė, geltonoji pievpienė, pienė, pūkenė, pūkučiai, snaudė, sviestagėlė.

Pavadinimai kitomis kalbomis

vok.Gewöhnlicher Löwenzahn

Kontraindikacijos

Didesni kiaulpienės nuoviro kiekiai gali sukelti šleikštulį ir širdies funkcijos sutrikimus, ypač vaikams (kai kur nurodoma, kad vaikams vartoti kiaulpienės nepatartina, nes gali sukelti pykinimą bei vėmimą). Kiaulpienė nevartojama sergant gripu, tulžies pūslės akmenlige, taip pat žarnų ir tulžies uždegimu ir nepraeinamumu.

Veikliosios medžiagos

Visose paprastosios kiaulpienės dalyse kaupiasi karčios, baltos ir klampios sultys, kuriose randama seskviterpeninio laktono, fruktozės, inulino, eterinio aliejaus, mineralinių medžiagų.

Augalo šaknys kaupia cukrų, karotinoidus, vitaminą C, sacharidus, inuliną, riebalus, taraksolį, kaučiuką bei organines rūgštis.

Šviežiuose kiaulpienės lapuose randama  karotino,  vitaminų C bei  B2,  triterpeninių alkoholių: arnidiolio, faradiolio.

Poveikis

Paprastosios kiaulpienės preparatai didina apetitą, skatina šlapimo išsiskyrimą, gerina virškinimą , didindamos virškinimo liaukų sekreciją bei tulžies išsiskyrimą, laisvina vidurius, skatina medžiagų apykaitą,  aktyvina apsaugines organizmo funkcijas, varo prakaitą, tonizuoja, gerina atsikosėjimą, valo šlakus. Vartojama esant kepenų sutrikimams. Pasižymi kirmėles varančiu veikimu. Kiaulpienėje esančios medžiagos stabdo bakterijų dauginimąsi.

Vartojimas

Vaistams dažniausiai vartojamos šaknys.

Kiaulpienė itin tinkamas vaistas šlapimui iš organizmo varyti. Sskirtingai nuo sintetinių preparatų, kiaulpienėje yra kalio, kuris paprastai pašalinamas kartu su šlapimu.

• Šaknų nuoviras vartojamas nuo lėtinio vidurių užkietėjimo, hemorojaus, nemigos, egzemos, furunkulų, nudegimų.
• Sultimis gydomos nuospaudos, strazdanos, karpos.
• Kiaulpienės šaknų salotos vartojamos sergant diabetu, struma, sutrikus vyrų lytinei funkcijai ir kiaušidžių bei menstruacinei funkcijai moterims.
• Kiaulpienė skatina druskų ir vandens išsiskyrimą per inkstus, todėl gali būti vartojama kaip papildoma priemonė esant padidėjusiam kraujospūdžiui, tinimams.
• Kiaulpienių šaknų nuoviras turi atsikosėjimą gerinantį poveikį.
• Iš kiaulpienės žiedų gaminamas sirupas arba uogienė, kuri vartojama sergant peršalimo ligomis.

Naudojimas maistui

Sudžiovinus bei paskrudinus augalo šaknis, jas galima vartoti kaip kavos pakaitalą.

Itin vitaminingi švieži kiaulpienių lapai. Iš jų gaminamos salotos, dedama į sriubas, troškinama su daržovėmis.

Iš kiaulpienių žiedų gaminamas dirbtinis kartoko skonio kiaulpienių medus. Ką tik pražydusių žiedų dedama į salotas ir sriubas.Su česnakais marinuoti jauni žiedai vartojami salotoms ir pirmiesiems patiekalams pagardinti, mišrainėms, įvairiai mėsai, ypač laukinei ir paukštienai, gaminti.

Paplitimas

Paprastoji kiaulpienė itin paplitusi Lietuvoje, dažniau minima kaip piktžolė. Mėgsta saulėtą, gerai įdirbta bei trąšų dirvožemį. Tačiau auga ir sumintose dirvose ant takų, praėjimų.

Rinkimas ir laikymas

Lietuvoje paprastoji kiaulpienė nėra vienintelė kiaulpienių rūšis. Čia taip pat auga mažoji bei pelkinė kiaulpienės. Visos vaistinei žaliavai yra tinkamos, tačiau Pelkinė kiaulpienė yra įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą dėl to ją rinkti draudžiama.

Kiaulpienės šaknys kasamos pavasarį tik pasirodžius lapams arba rudenį, lapams pradėjus nykti. Iškastas šaknis reikia kruopščiai nuvalyti, nuplauti šaltu vandeniu, pašalinti smulkias šakneles bei likusius lapus. Storesnes šaknis reikėtų perpjauti išilgai pusiau. Pradžiai rekomenduojama šaknis pavytinti ir iš karto nedėti į džiovyklą. Tik vėliau džiovinti 40 – 50 C temperatūroje. Sudžiuvusi vaistinė žaliava praranda apie trečdalį savo masės.

Gerai išdžiovusios šaknys rudos, perlaužtos šviesiai pilkos, bekvapės, karčios

Nei lapai nei žiedai džiovinti plačiai nenaudojami. Įvairūs preparatai ruošiami tik iš šviežių žiedų. Lapai gali būti renkami ir naudojami visą laiką, tačiau geriausi pavasarį.

Biologinis aprašas

Kiaulpienė daugiametis žolinis augalas. Jos šaknis liemeninė vientisa iki 30 cm ilgio , perpjovus viduryje rasime skylutę. Kiaulpienės lapai žali pailgai dantyti. Augdama ant takų bei atvirų vietų išaugina trumpus 3-15 cm ilgio žiedkočius, tačiau pasitaiko atvejų, kai žiedkočiai ištįsta  iki 50 cm ilgio, keldami žiedus link tiesioginių saulės spindulių. Žiedai auga po vieną žiedkočio viršūnėje. Nužydėjus subrandina pūkų kamuoliukus kuriuos sudaro lukštavaisiai su skristukais.

Galerija