Ąžuolo gilės ir žievė naudojama pramonėje ir medicinoje. Liaudis žievės nuoviru skalavo burną sergant įvairiomis burnos ertmės ligomis, mirkė prakaituojančias rankas ir kojas. Suskaudus pilvą, viduriuojant gelbėjo iš gilių paruošta kava.

Kontraindikacijos

Išgerti didesni kiekiai iš ąžuolo žievės paruošto nuoviro gali sukelti pykinimą ir vėmimą.

Naudojimas

Gilių kavą naudojo esant pilvo skausmams, laisviems viduriams.

Žievės nuoviras pasižymi sutraukiančiomis savybėmis, jis naudojamas burnos ertmės ligoms gydyti,  kraujuojant dantenoms, esant blogam burnos kvapui, viduriuojant, sergant virškinimo, šlapimo takų uždegimais. Nuovire mirkomos prakaituojančios kojos ir rankos.

Rinkimas ir laikymas

Liaudis dažniausiai naudojo ąžuolo giles ir žievę.

Žievė lupama nuo jaunų šakelių, taip, kad nenukentėtų medis. Džiovinama gerai vėdinamoje vietoje arba džiovykloje iki 70 ^oC temperatūroje. Tinkamai paruošta žievė gali būti naudojama iki 5 metų.

Ąžuolo gilės renkamos po pirmųjų šalnų, kai prinoksta ir pačios ima kristi nuo medžio. Prieš šalnas pirmiausia išbyra kenkėjų apgadintos gilės. Surinkus, atskyrus kepurėles giles galima laikyti sausai ir vėsiai, geriau sandariame inde, nes jas mėgsta užpulti įvairūs kenkėjai.

Paplitimas

Augdamas atviroje vietoje ąžuolas ima derėti po 30 metų, tuo tarpu augdamas miške tik po 60. Sename ąžuolyne niekada nepamatysite jaunų ąžuoliukų, nes jiems reikia daug šviesos, o senų medžių laja ją užstoja.

Lietuvoje savaime auga dvi ąžuolų rūšys: paprastasis ąžuolas ir bekotis ąžuolas. Dauguma didžiųjų ąžuolynų iškirsti, dažnai auga tik pavieniai medžiai, kurie išgyvena šimtus metų.

Kiti naudojimo būdai

• Ąžuolo mediena labai tvirta ir dekoratyvi, iš jos gaminami baldai, buities reikmenys.
• Ąžuolas reikalingas konjako gamybai.
• Iš žalių smulkių šakų rišamos, pirtininkų itin vertinamos ąžuolinės vantos.
• Iš nukritusių gilių gaminama kava, iš gilių sumalti miltai įmaišomi į kepinius.
• Ąžuolo žievė naudojama audiniams, plaukams,  kiaušiniams dažyti. Plačiai naudojama odos dirbimo, siūlų dažymo pramonėje.
• Gilėmis šeriamos kiaulės.
• Ąžuolo lapų dedama į raugiamus bei marinuojamus agurkus ir pomidorus, tai suteikia jiems kietumo.

Mitologija

Ąžuolas senovės lietuviams buvo dievų medis, jis dažniausiai siejamas su vyriausiuoju dievu Perkūnu. Ąžuolynuose buvo kūrenami aukurai. Šių didingų medžių giraitės laikytos šventomis.

Kiti faktai

• Jei žaibas trenkia į medį, tai daugiau nei 50%, kad tai bus ąžuolas.
• Jaunus ąžuoliukus mėgsta apgraužti briedžiai, stirnos bei kiškiai.
• Gilės yra mėgstamas kėkštų, voverių bei šernų maistas.

Asmeniniai pastebėjimai

2011.09.16 Mieste po ąžuolais kažką lesinėja būriai kranklių, varnų, kuosų ir varnėnų. Įtariu, kad lesti giles.

2011.09.10 Šiemet ant daugelio ąžuolų gausu gilių. Miške visos ant žemės nukritusios gilės minkštos. Perlaužus gilės kiautą matyti didokas baltas kirminas. Mieste nukritusiose gilėse tokių kenkėjų dar nemačiau.

2011.06.09 Lauke laikantis aukštai temperatūrai ant ąžuolo lapų matyti lipnaus ir klampaus skysčio lašeliai, matyt tai lipčius.

Galerija

Naudotos literatūros sąrašas

1. Jaskonis Juozas. “Augalai – mūsų gyvenimas” Vilnius: Algimantas, 1996, p. 32-36. ISBN 9986-509-24-6

Dažniausiai šis sutrikimas neapsiriboja vien kojų bei rankų šalimu, jos taip pat ir lengvai prakaituoja.

Priežastys

Pagrindinė šąlančių galūnių priežastis – sutrikusi kraujotaka. Tai labiausiai įtakoja sekantys veiksniai:

• Pyktis, stresas, neurozė, nervinė įtampa, nervų ligos
• Mažas judrumas, ilgas sėdėjimas darbo vietoje
• Cukrinis diabetas
• Rūkymas
• Aterosklerozė
• Šalčio alergija
• Toksinės medžiagos, sunkieji metalai

Gydymas

Dažnai šis organizmo sutrikimas nėra gydomas medikamentais, žinoma pasitaiko sunkesnių atvejų, kuomet be vaistų naudojimo išsiversti negalima.

Paprasčiausi šio sutrikimo šalinimo ir esamos būklės palengvinimo būdai:

• Fizinė veikla, mankšta, Joga. Gerina kraujotaką, pataiso psichologinę savijautą.
• Kojų masažas. Galima ne tik masažuoti rankomis, bet ir vasarą vaikščioti basomis lauke, žiemą namie ant kilimo. Nešiojant vilnones kojines taip pat bus lengvai masažuojamos kojos.
• Kaip viena iš gelbstinčių priemonių minima Ginkmedžio arbata, kuri pasižymi kraujagysles plečiančiomis savybėmis.
• Psichologinės būklės gerinimas. Pertraukos darbo metu. Reguliarios atostogos.

Faktai

Moterims kojų bei rankų šalimas pasireiškia 9 kartus dažniau.

Arbatos skatina prakaitavimą, skrandžio sulčių išsiskyrimą, jos galima duoti mažiems vaikams esant vidurių pūtimui. Ramunėlių nuoviras gydo kojų bei rankų prakaitavimą, stiprina plaukų šaknis. Kompresais gydomi furunkulai, nudegimai bei egzemos.

Tinkamoje augti dirvoje ši vaistažolė gali tapti piktžole.

Kontraindikacijos

Ramunėlių preparatų nerekomenduojama vartoti jei sergama infekcinėmis žarnyno ligomis, esant alergijai graižažiedžiams.

Vaistinės savybės

Ramunėlių žiedų arbatos naudojamos viduriuojant, sutrikus menstruacijų ciklui. Augale esančios medžiagos skatina prakaito, tulžies, skrandžio sulčių išsiskyrimą. Nuoviru, dėl ramunėlių dezinfekuojančių savybių, plaunamos traiškanojančios akys, skalaujama burna, žaizdos. Ramunėlėje besikaupianti medžiaga chamazulenas pasižymi audinius regeneruojančiomis, skausmą malšinančiomis savybėmis, dėl to naudojamas egzemoms, smulkiems nudegimams gydyti. Žiedų nuoviru galima plauti galvą, tuomet stiprės plaukų šaknys, sumažės pleiskanų, pašviesės plaukai. Liaudies medicina siūlo nuovire mirkyti labai prakaituojančias rankas ar kojas. Sergant kvėpavimo takų ligomis, galima kvėpuoti ramunėlių garais. Ramunėlės mažina vidurių putimą mažiems vaikams.

Rinkimas ir paruošimas laikymui

Ramunėlių žiedus skiname saulėtą, sausą dieną, tik pradėjus žydėti. Jei žiedlapiai nulinkę žemyn, geriau tokių žiedų nerinkti, nes sudžiuvę žiedai subyrės ir naudojimui bus nelabai tinkami. Auginant ramunėles, žiedus reikia skinti kas 2-3 dienas, nes greitai peržydi.  Skinami su neilgais koteliais, džiovinami pavėsyje, gerai vėdinamoje vietoje arba džiovykloje, neaukštesnėje nei 40 oC temperatūroje.

Lietuvoje sutinkamos rūšys

1. Vaistinė ramunė (Matricaria recutica L.)
2. Bevainikė ramunė (Matricaria discoidea L.)

Natūraliai augančias šias ramunių rūšis sutiksime retai. Vaistinė ramunė dažniausiai auginama ūkiuose arba soduose.

Kiti faktai

Patikusioje dirvoje ramunėlės savaime pasisėja, o kartais tampa ir piktžole, kurią tenka naikinti.

Galerija

Naudotos literatūros sąrašas

1. Kaunienė Vilma, Kaunas Egidijus. “Vaistingieji augalai” Kaunas: Varpas, 1991, p.276-277. ISBN 5-89942-087-1.
2. Vladimiras Ivanovas. “Gydančioji žolelių galia: senovinių receptų knyga: kaip gydytis pačiam” Vilnius: Asveja, 2000, p. 31-32. ISBN 9955-464-01-1.
3. “Augalai sveikatai” Vilnius: Ekspress leidyba, 2009, p. 42-43. ISBN 978-9955-757-50-7