Žolininkas » grybai

Pažintis su dyglučiu

Žolininkas — Sun, 04 Sep 2011 15:14:02 +0000

Galima klaidingai pagalvoti, kad nuotraukoje valgomoji voveraitė, tačiau tai tik į ją panašus valgomasis grybas. Rinkdamas voveraites šalia jų radau labai panašių grybų, kurių skirtumas matomas tik išrovus ir apvertus. Apačioje, vietoj voveraitėms būdingų šakotų gyslelių aptikau spyglius. Iš pradžių pamaniau, kad tai tiesiog kenkėjų ar ligos paveikta voveraitė. Tačiau ir toliau vaikštinėdamas sutikau lygiai tokių pat, tad keletą persinešiau namo, kad tiksliai išsiaiškinčiau kas jis toks.

Pavarčius V. Urbono “Lietuvos grybų atlasą” aptikau keletą tokius dyglius turinčių grybų rūšių, tačiau nuotraukos atrodė kitaip nei mano rastieji grybai. Pagelbėjo autoriaus komentaras prie Raukšlėtojo dyglučio aprašymo. Wikipedijoje įkelta identiško grybo fotografiją straipsnyje “Rausvagelsvis dyglutis” galutinai padėjo išspręsti šio grybo mįslę.

Tad jei renkate valgomąsias voveraites visuomet apžiūrėkite apverstą grybą, galbūt tai Rausvagelsvis dyglutis. Jei kartais suklydę šį grybą įsidėsite į krepšį, bijoti nereikia, jis nenuodingas ir valgomas, tiesiog laikomas menkavertiškesniu už voveraitę.

Pasirodo Lietuvoje auga 3 voveraičių rūšys: valgomoji, gelsvoji ir rudoji. Gelsvoji ir rudoji išvaizda itin skiriasi nuo daugeliui pažįstamos valgomosios.

Naudotos literatūros sąrašas:

Urbonas Vincentas. “Lietuvos grybų atlasas” Kaunas: Lututė, 2007, p. 393-395, 408-409. ISBN 978-9955-692-59-1

Galerija

Bijai šerno – neik į mišką

Žolininkas — Mon, 16 May 2011 04:18:09 +0000

Norėdamas apžiūrėti, kokie nauji žiedai pasirodė miške, išsiruošiau į žygį su fotoaparatu. Nors diena buvo kiek vėjuota ir protarpiais debesuota, dažniausiai švietė šilta saulutė, kurios teikiamas natūralus apšvietimas pats geriausias fotografavimui.
Anksčiau buvau pratęs miške lankytis tik vėlyvą vasarą ar rudenį, kai pradeda dygti grybai ir sirpti uogos, tad tokiu metu daugiau dėmesio ir skirdavau jiems. Tuo tarpu pavasarį, kol jokių uogų dar nėra, o grybai nesiruošia kelti kepurių iš vis dar šaltos žemės, itin tinkamas metas stebėti kaip sekasi miško augalams.

Nors pavasaris jau gerokai įsibėgėjo, vis dar galima sutikti baltažiedžių ir geltonžiedžių plukių. Dalis jų jau peržydėję ir žemė aplinkui jų kerelius nuklota nukritusiais žiedlapiais, tačiau akis dar užkliūna už keleto neperžydėjusių žiedų.

Drėgmę mėgstančias purienas sutinku ne tik pagriovyje, bet ir miško šlapynėje bei augančią ant retai važinėjamo miško keliuko. Kaip ir plukės, purienos jau baigia žydėti ir matosi tik pavieniai – pavėlavę žiedai.

Miško paklotėje kartkartėmis pavieniui, kartais didesniais pulkeliais, matosi įvairaus dydžio ryškiai raudoni grybai – Austriškosios plačiataurės. Matyti mažų ir gana didelių – prilygstančių butelio kamšteliui. Lietuvos grybų atlase minima, kad šis grybas lietuvių nevalgomas, tačiau yra užuominų, kad kitose šalyse jis vertinamas.

Miško proskynoje želia nemažai įvairių žolynų. Vienas iš jų Europinė pipirlapė. Apie šį augalą perskaičiau neseniai, kai akis užkliuvo už matyto paveikslėlio žinyne. Šio augalo lapų miltelius senais laikais lietuviai vietoj pipirų naudodavę. Be to, labai įdomūs šio augalo žiedai. Jei nebūčiau perskaitęs, kad jiems jau laikas žydėti, pažvelgęs į augalą net nebūčiau to pastebėjęs. Žiedai maži ir žalsvi, užauga prie pat žemės ant lapo stiebelio. Šis neįprastas žiedas matosi nuotraukoje.

Straipsnio apačioje kaip visada kelios nuotraukos, augalų, kurių atpažinti negalėjau. Ypač įdomiai atrodė alyvinės spalvos žiedais žydintis augalas, kurio dar nespėję prasiskleisti žiedai žalsvai melsvi – jūros spalvos. Taip pat nufotografavau keletą dar tik lapus užauginusių augalų, o be žiedų juos atpažinti sunkiau.

Iš miško proskynos darydamas kilpą ir grįždamas atgal į ten iš kur atėjau sutikau pernykščių grybų. Matėsi nemažai didelių kukurdvelkių kotų, o nuotraukoje užfiksavau, spėju, nuo praeitų metų rudens dar nesunykusius Keturskiaučius žvaigždinus. Jei teisingai identifikavau, jie įrašyti į LRK ir Lietuvoje aptinkami tik 16 vietų. Įdomu ar maniškė įskaičiuota.

Toliau kelionę tęsiau miško takeliu iki kitos vietos, kurią norėjau aplankyti. Štai čia ir nutiko tai, dėl ko taip pavadinau straipsnį. Žengdamas kirtimu į mišką už keliolikos metrų išgirdau šlamėjimą, kriuksėjimą ir šnypščiantį prunkštimą – tai ir buvo šernas. Spėjau pamatyti tik šeriuotą gyvulio šoną, šmėstelėjusį pro menką pavasarinę lapiją. Ir prisiminęs pasakojimus apie piktus, žmones puolančius šernus mikliai dingau iš kirtimo.

Štai ir vienas iš trūkumų vaikščiojant miške pavasarį. Tada dar žvėrys neišvaikyti grybautojų, uogautojų ir stovyklautojų, tad mėgaujasi galėdami patys išvyti kokį nedrąsų gamtos mylėtoją kaip mane.

Augalai kurių nepažinau

Pavasarinis pelėžirnis. Atpažinti padėjo Antanas.

Neatpažintas augalas 2

Žygio galerija

Naudotos literatūros sąrašas

Urbonas Vincentas. “Lietuvos grybų atlasas” Kaunas: Lututė, 2007, p. 474, 509. ISBN 978-9955-692-59-1
Rašomavičius Valerijus. “Lietuvos raudonoji knyga” Kaunas: “Lututė”, 2007, p. 689. ISBN 978-9955-692-71-3

Musmirė, paprastoji (lot. Amanita muscaria L.)

Žolininkas — Wed, 21 Oct 2009 12:43:28 +0000

Paprastoji musmirė bene gražiausias Lietuvos miškų grybas, iš toli pastebimas dėl savo ryškiai raudonos kepurės. Ji nelygi, padengta baltais lakšteliais arba karpomis. Jauni grybai visiškai balti ir panašūs į iš žemės augančius gumbus ir juos atskirti nuo kitų musmirių gali būti sunku.

Auga tiek pavieniui tiek grupėmis. Lietuvoje labai dažnos. Turi nuodingų, haliucinacijas galinčių sukelti medžiagų: muskaridino, muskarino, iboteno rūgšties, muscimolo, bufotenino.

Įdomu: Apie Paprastąją musmirę ir jos poveikį žmogui gana nemažai pasakojama Giedriaus Vilpišausko fantastiniame romane “Vėjas nuo jūros”, 2008, Eridanas.

Gana pagrįstai pasakojama, kad daugelis žemėje egzistuojančių religijų susikūrė būtent dėl šio grybo ^[1].

1. James Arthur. “Mushrooms and Mankind – The Impact of Mushrooms on Human Consciousness and Religion”, 2000 ISBN 1-58509-151-0