Krapas ne tik puikus prieskonis, bet ir vaistas galintis padėti esant virškinimo sutrikimams, kai žarnyne kaupiasi dujos arba reikia iš organizmo pašalinti skysčius. Vaistams galėsime pritaikyti visą augalo antžeminę dalį.

Kontraindikacijos

Stiprių krapo preparatų negalima naudoti nėščioms moterims. Nerekomenduojama naudoti esant šlapimo nelaikymui,  žemam kraujospūdžiui.

Vaistinės savybės

Visos augalo dalys pasižymi tokiomis pačiomis savybėmis, tačiau gydomaisiais tikslais dažniausia naudojamos krapų sėklos.

Augalas pasižymi vidurių pūtimą mažinančiomis, virškinimą gerinančiomis, apetitą didinančiomis, raminančiomis, šlapimo išsiskyrimą skatinančiomis savybėmis. Nuoviras turi kraujospūdį mažinančių savybių.

Keliuose šaltiniuose minima, kad krapo sėklų nuoviras gerina pieno liaukų sekreciją jaunoms mamoms.

Rinkimas ir laikymas

Krapų žolė. Arba tiesiog krapai, renkami jauni kol nepradėję leisti žiedynų. Galima nedelsiant džiovinti pavėsyje arba kulinariniais tikslais šaldyti šaldymo kameroje. Sudžiuvę krapai nebeturi tokio aštraus kvapo, šviesiai žali, skonis saldokas. Sudžiovinti krapai naudojimui tinkami apie pusę metų, kol vėl atsiranda šviežių.

Krapų sėklos renkamos rytą su rasa tam kad taip lengvai nenubyrėtų skinant. Nupjauti prie pat žemės ar nurauti krapai surišami kūleliais ir džiovinami pastogėse pakabinti žemyn žiedynais. Po to nukuliami, atskiriamos šiukšlės, geriausia laikyti sandariuose stikliniuose induose. Tinkamai saugant galima naudoti 2 metus.

Kulinariniai taikymai

Krapų kotai dėl savo stangrumo naudojami maisto sluoksniams atskirti, kad nesuliptų ar nesusimaišytų. Taip krapų kotai naudojami verdant balandėlius, žuvį, mėsos kukulius.

Krapas pagrindinis prieskonis naudojamas verdant vėžius. Taip pat tinka žuvies bei mėsos patiekalams gardinti. Seniau naudotas kepant naminę duoną kaip kmyno pakaitalas. Krapo sėklų dedama į actą, ruošiant marinatus.

Paplitimas

Lietuvoje daržininkų auginamas Paprastasis krapas natūraliai pievose neaptinkamas. Esant tinkamai dirvai vieną kartą užsėtas gali tapti piktžolė. Laiku nenuskynus krapų žiedynų jie patys pasisėja ir vėl auga kitais metais.

Galerija

Naudotos literatūros sąrašas

1. Kaunienė Vilma, Kaunas Egidijus. “Vaistingieji augalai” Kaunas: Varpas, 1991, p.174 – 176. ISBN 5-89942-087-1.
2. L. Čekauskaitė. “Gamtos vaistinėlė” Kaunas: Spindulys, 2003, p. 51-52. ISBN 9955-416-68-8
3. William Woodville,Sir William Jackson Hooker,George Pratt. “Medical botany”,  1 tomas, Londonas, 1832, p.125-126.

Kontraindikacijos

Didesni kiaulpienės nuoviro kiekiai gali sukelti šleikštulį ir širdies funkcijos sutrikimus, ypač vaikams (kai kur nurodoma, kad vaikams vartoti kiaulpienės nepatartina, nes gali sukelti pykinimą bei vėmimą). Kiaulpienė nevartojama sergant gripu, tulžies pūslės akmenlige, taip pat žarnų ir tulžies uždegimu ir nepraeinamumu.

Poveikis

Paprastosios kiaulpienės preparatai didina apetitą, skatina šlapimo išsiskyrimą, gerina virškinimą , didindamos virškinimo liaukų sekreciją bei tulžies išsiskyrimą, laisvina vidurius, skatina medžiagų apykaitą,  aktyvina apsaugines organizmo funkcijas, varo prakaitą, tonizuoja, gerina atsikosėjimą, valo šlakus. Vartojama esant kepenų sutrikimams. Pasižymi kirmėles varančiu veikimu. Kiaulpienėje esančios medžiagos stabdo bakterijų dauginimąsi.

Vartojimas

Vaistams dažniausiai vartojamos šaknys.

Kiaulpienė itin tinkamas vaistas šlapimui iš organizmo varyti. Skirtingai nuo sintetinių preparatų, kiaulpienėje yra kalio, kuris paprastai pašalinamas kartu su šlapimu.

• Šaknų nuoviras vartojamas nuo lėtinio vidurių užkietėjimo, hemorojaus, nemigos, egzemos, furunkulų, nudegimų.
• Sultimis gydomos nuospaudos, strazdanos, karpos.
• Kiaulpienės šaknų salotos vartojamos sergant diabetu, struma, sutrikus vyrų lytinei funkcijai ir kiaušidžių bei menstruacinei funkcijai moterims.
• Kiaulpienė skatina druskų ir vandens išsiskyrimą per inkstus, todėl gali būti vartojama kaip papildoma priemonė esant padidėjusiam kraujospūdžiui, tinimams.
• Kiaulpienių šaknų nuoviras turi atsikosėjimą gerinantį poveikį.
• Iš kiaulpienės žiedų gaminamas sirupas arba uogienė, kuri vartojama sergant peršalimo ligomis.

Rinkimas ir laikymas

Lietuvoje paprastoji kiaulpienė nėra vienintelė kiaulpienių rūšis. Čia taip pat auga mažoji bei pelkinė kiaulpienės. Visos vaistinei žaliavai yra tinkamos, tačiau Pelkinė kiaulpienė yra įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą dėl to ją rinkti draudžiama.

Kiaulpienės šaknys kasamos pavasarį tik pasirodžius lapams arba rudenį, lapams pradėjus nykti. Iškastas šaknis reikia kruopščiai nuvalyti, nuplauti šaltu vandeniu, pašalinti smulkias šakneles bei likusius lapus. Storesnes šaknis reikėtų perpjauti išilgai pusiau. Pradžiai rekomenduojama šaknis pavytinti ir iš karto nedėti į džiovyklą. Tik vėliau džiovinti 40 – 50 C temperatūroje. Sudžiuvusi vaistinė žaliava praranda apie trečdalį savo masės.

Gerai išdžiovusios šaknys rudos, perlaužtos šviesiai pilkos, bekvapės, karčios

Nei lapai nei žiedai džiovinti plačiai nenaudojami. Įvairūs preparatai ruošiami tik iš šviežių žiedų. Lapai gali būti renkami ir naudojami visą laiką, tačiau geriausi pavasarį.

Veikliosios medžiagos

Visose paprastosios kiaulpienės dalyse kaupiasi karčios, baltos ir klampios sultys, kuriose randama seskviterpeninio laktono, fruktozės, inulino, eterinio aliejaus, mineralinių medžiagų.

Augalo šaknys kaupia cukrų, karotinoidus, vitaminą C, sacharidus, inuliną, riebalus, taraksolį, kaučiuką bei organines rūgštis.

Šviežiuose kiaulpienės lapuose randama  karotino,  vitaminų C bei  B2,  triterpeninių alkoholių: arnidiolio, faradiolio.

Biologinis aprašas

Kiaulpienė daugiametis žolinis augalas. Jos šaknis liemeninė vientisa iki 30 cm ilgio , perpjovus viduryje rasime skylutę. Kiaulpienės lapai žali pailgai dantyti. Augdama ant takų bei atvirų vietų išaugina trumpus 3-15 cm ilgio žiedkočius, tačiau pasitaiko atvejų, kai žiedkočiai ištįsta  iki 50 cm ilgio, keldami žiedus link tiesioginių saulės spindulių. Žiedai auga po vieną žiedkočio viršūnėje. Nužydėjus subrandina pūkų kamuoliukus kuriuos sudaro lukštavaisiai su skristukais.

Naudojimas maistui

Sudžiovinus bei paskrudinus augalo šaknis, jas galima vartoti kaip kavos pakaitalą.

Itin vitaminingi švieži kiaulpienių lapai. Iš jų gaminamos salotos, dedama į sriubas, troškinama su daržovėmis.

Iš kiaulpienių žiedų gaminamas dirbtinis kartoko skonio kiaulpienių medus. Ką tik pražydusių žiedų dedama į salotas ir sriubas.Su česnakais marinuoti jauni žiedai vartojami salotoms ir pirmiesiems patiekalams pagardinti, mišrainėms, įvairiai mėsai, ypač laukinei ir paukštienai, gaminti.

Paplitimas

Paprastoji kiaulpienė itin paplitusi Lietuvoje, dažniau minima kaip piktžolė. Mėgsta saulėtą, gerai įdirbta bei trąšų dirvožemį. Tačiau auga ir sumintose dirvose ant takų, praėjimų.

Asmeniniai pastebėjimai

2011 05 12 Ką tik pražydę kiaulpienių žiedai saldūs, ir visiškai neturi lapams ir šaknims būdingo kartumo. Saldumą suteikia saulėtą diena išskiriamas nektaras. Valgant žiedą burnoje jaučiasi jame buvusios žiedadulkės.

2011 04 23 Jaunų kiaulpienių lapų skonis primena salotas tik šiek tiek aitresnis. Sumaišius su paprastomis salotomis pagerina jų skonį.

Galerija

Naudotos literatūros sąrašas

1. Juozas Vasiliauskas. “Gamtos vaistinė: žolelių antpilai, nuovirai, pavilgai, vonios nuo visų ligų” Vilnius: Alma littera , 2010, p. 216-217. ISBN 978-9955-38-583-7
2. “Augalai sveikatai” Vilnius: Ekspress leidyba, 2009, p. 94. ISBN 978-9955-757-50-7