Kontraindikacijos

Ramunėlių preparatų nerekomenduojama vartoti jei sergama infekcinėmis žarnyno ligomis, yra alergija graižažiedžiams.

Vaistinės savybės

Liaudies medicina vaistiniai žaliavai naudoja tik ramunėlių žiedus.

• Ramunėlių žiedų arbatos naudojamos nuo viduriavimo, sutrikus menstruacijų ciklui. Augale esančios medžiagos skatina prakaito, tulžies, skrandžio sulčių išsiskyrimą. Nuoviru, dėl ramunėlių dezinfekuojančių savybių, plaunamos traiškanojančios akys, skalaujama burna, žaizdos. Ramunėlėje besikaupianti medžiaga chamazulenas pasižymi audinius regeneruojančiomis, skausmą malšinančiomis savybėmis, dėl to naudojamas egzemoms, smulkiems nudegimams gydyti. Žiedų nuoviru galima plauti galvą, tuomet stiprės plaukų šaknys, sumažės pleiskanų, pašviesės plaukai. Liaudies medicina siūlo nuovire mirkyti labai prakaituojančias rankas ar kojas. Sergant kvėpavimo takų ligomis, galima kvėpuoti ramunėlių garais. Ramunėlėmis galima gydyti vidurių putimą mažiems vaikams.

Rinkimas ir paruošimas laikymui

• Ramunėlių žiedus skiname saulėtą sausą dieną, tik pradėjus žydėti. Tai matoma iš horizontalių baltų žiedlapių, jei jie nulinkę žemyn, geriau tokių žiedų nerinkti, nes sudžiuvę subyrės ir gydymui bus netinkami. Auginant ramunėles, žiedus reikia skinti kas 2-3 dienas nes greitai peržydi.  Skinami su neilgais koteliais, džiovinami pavėsyje, gerai vėdinamoje vietoje arba džiovykloje, neaukštesnėje nei 40 C temperatūroje.

Lietuvoje sutinkamos rūšys

1. Vaistinė ramunė (Matricaria recutica L.)
2. Bevainikė ramunė (Matricaria discoidea L.)

Natūraliai augančias šias ramunių rūšis sutiksime retai. Vaistinė ramunė dažniausiai auginama ūkiuose arba soduose.

Naudotos literatūros sąrašas

1. Kaunienė Vilma, Kaunas Egidijus. “Vaistingieji augalai” Kaunas: Varpas, 1991, p.276-277. ISBN 5-89942-087-1.
2. Vladimiras Ivanovas. “Gydančioji žolelių galia: senovinių receptų knyga: kaip gydytis pačiam” Vilnius: Asveja, 2000, p. 31-32. ISBN 9955-464-01-1.
3. “Augalai sveikatai” Vilnius: Ekspress leidyba, 2009, p. 42-43. ISBN 978-9955-757-50-7

Bajoržolė, godlapis, kapeliušnikas, kibišas, lapušnikas, sagutis, varnalėža, velikas, velniarėžiai.

Pavadinimai kitomis kalbomis

Angl.: bardana, greater burdock. Vok.: grosse Klette.

Kontraindikacijos

Varnalėšos sudėtyje yra medžiagų galinčių sukelti alergines odos reakcijas. Nerekomenduojama vartoti nėštumo ir žindymo metu, viduriuojant, sergant anemija. Sergant cukriniu diabetu – vartoti labai atsargiai.

Veikliosios medžiagos

Varnalėšų šaknyse  gausu polisacharido inulino, flavanoidų, proteinų, gleivių, raugų, cholino, karotinoidų, vitaminų,  taip pat randama poliacetileninių junginių, pasižyminčių antibiotikams būdingu poveikiu.

Poveikis

Varnalėšų šaknų preparatai skatina šlapimo, prakaito, tulžies išsiskyrimą,valo kraują, gali būti vartojami nuo alergijos. Kadangi augale esančios medžiagos turi antimikrobinių savybių, ja gydomos egzemos bei žvynelinė. Varnalėšos taip pat stimuliuoja kepenų veiklą, tinka sergant inkstų akmenlige, skrandžio opalige. Kai kurie šaltiniai nurodo, kad varnalėša buvo naudojama vėžiui gydyti. Tyrimuose, atliktuose su gyvūnais, pastebėta, kad varnalėša mažina cukraus kiekį kraujyje.

Vartojimas

• Šaknų nuoviras išoriškai vartojamas odos ligoms gydyti, stiprina plaukus, stabdo jų slinkimą.
• Šaknų nuoviras geriamas, apetito žadinimui, skatina šlapimo išsiskyrimą bei prakaitavimą, geriamas peršalus, karščiuojant.
• Varnalėšų aliejus vartojamas pūliuojančioms žaizdoms, odos nudegimams ir įvairiems odos susirgimams gydyti: egzemoms, seborėjai, pleiskanoms. Taip pat dažnai naudojamas kosmetikoje.
• Esant gleivinės uždegimui – gerklė skalaujama nuoviru.
• Šviežios varnalėšų sultys geriamos esant medžiagų apykaitos sutrikimams, šlapimo pūslės ligoms.

Naudojimas maistui

Lietuvoje maistui beveik nenaudojama. Tačiau Kinijoje tai itin vertinamas augalas, kuris auginamas specialiose plantacijose. Tuomet varnalėšų šaknys valgomos virtos bei keptos, gaminami paplotėliai, kotletai net kompotai. Galima dėti į salotas bei sriubas, kaip bulvių pakaitalą.

Paplitimas

Dažnas šiukšlynų, pakelių augalas. Lietuvoje auga 4 varnalėšų rūšys. Vaistinei medžiagai ruošti tinka visos rūšys, nors dažniau liaudies medicinoje minima Didžioji varnalėša.

Rinkimas ir laikymas

Varnalėšų šaknis geriausia kasti pirmaisiais augimo metais rudenį, arba antrųjų ankstyvą pavasarį. Jei žadate kasti pavasarį, pravartu vietą pasižymėti.  Vėliau augalas vaistinei medžiagai nebetinkamas. Iškastas šaknis reikia nuplauti šaltu vandeniu, nuvalyti smulkias šakeles ir supjausčius  10-15 cm ilgio gabaliukais džiovinti gerai vėdianamoje patalpoje arba džiovykloje 45-50 °C temperatūroje. Gerai išdžiovintos šaknys – pilkai rusvos, silpno kvapo, salstelėjusio šiek tiek sutraukiančio skonio.

Biologinis aprašas

Didžioji varnalėša – dvimetis 60-180 cm aukščio žolinis augalas. Lapai dideli, kotuoti, plačiai širdiški, smulkiai dantyti, viršutinė pusė žalia, apatinė – pilka, apaugusi pūkeliais. Stiebas status, šakotas, stambesnėse vietose tuščiaviduris. Žiedai turi kabliškas ataugėles, pats žiedo vidurys – alyvinis. Žiedus sukrauna antrais augimo metais,  pražysta liepos-rugpjūčio mėn.

Aklynai, akloji notryna, baltoji dilgėlė, karčioji dilgėlė, nepikta dilgėlė, akloji, baltanotrinės, kurčioji dilgėlė, nekandančioji notryna, panotre

Pavadinimai kitomis kalbomis

Ang.: White dead nettle. Vok.: Weisse Taubnessel.

Kontraindikacijos

Nepatartina vartoti, jei sumažėjęs kraujo spaudimas.

Veikliosios medžiagos

Žieduose yra iki 3 % rauginių medžiagų apie 0,5 % eterinio aliejaus, gleivių, cukraus, saponinų, iki 720 mg% askorbino rūgšties, flavonoidų, galinės rūgšties, flavoninių glikozidų ir mineralinių medžiagų.

Poveikis

Slopina šlapimo takų uždegimą, lengvina atsikosėjimą, mažina danties skausmą, gydo bronchitą bei nemigą. Plačiai vartojama kaip kraują stabdanti priemonė, ypač kraujuojant iš plaučių ar gimdos, hemorojinių mazgų kraujavimui gydyti. Ramina nervų sistemą, gerina širdies veiklą, ramina skrandžio bei galvos skausmus, mažina temperatūrą, stiprina ir tonizuoja organizmą, naikina bakterijas. Padeda nuo cistito, uretrito, nefrito, pielito, egzemos, didlgelinės, dizinterijos, malerijos.

Vartojimas

• Baltažiedės notrelės žiedų užpilas naudojamas bronchitui gydyti.
• Spiritinė augalo šaknų ištrauka liaudyje buvo vartojama nuo dantų skausmo ir nemigos.
• Notrelės nuoviro kompresais gydomi odos uždegimai, egzemos, kraujavimai.
• Žiedų ištrauka stiprina gimdos raumenų susitraukimus.

Naudojimas maistui

Jauni lapai valgomi švieži arba verdami. Taip pat naudojami salotoms. Baltažiedė notrelė geras vitamino A šaltinis. Iš išspaustų sulčių gaminamas energijos suteikiantis gėrimas, o iš džiovintos notrelės žolės gaminami naminiai saldainiai.

Paplitimas

Ši vaistažolė Lietuvoje labai dažna. Auga panamėse, pakelėse, bergždynuose, daržuose, krūmuose.

Rinkimas ir laikymas

Vaistinei žaliavai naudojamas ir visas augalas ir atskiros jo dalys. Džiovinimui dažniausiai renkami notrelės žiedai. Notrelė žydi gegužės – spalio mėn. Giedrą dieną renkami sveiki bei neapvytę žiedai, kurie nuskinami rankomis po kleis nuo taurelės. Surinkta žaliava plonu sluoksniu džiovinama pavėsyje. Išdžiuvę žiedai turi būti standūs, balti arba baltai gelsvi, silpno kvapo ir salstelėjusio skonio.

Biologinis aprašas

Baltažiedė notrelė – daugiametis, 30 – 100cm aukščio užaugantis medingas, žolinis augalas. Šakniastiebis ilgas, šliaužiantis. Turi itin tankų šaknų tinklą. Stiebas status arba kylantis, keturbriaunis, kartais šakotas. Lapai priešiniai, 3-8 cm ilgio, 1,5-5 cm pločio, plaukuoti, kiaušiniški. Žiedai balti arba gelsvi beveik bekočiai, 2–2,5 cm ilgio, po 8-9 susitelkę viršutinių lapų pažastyse. Vainikėlis baltas, gelsvas arba nešvariai baltas, 2,0–2,5 cm ilgio, iš 5 suaugusių vainiklapių. Vaisius susideda iš 4 riešutėlių.
Dauginasi šakniastiebiais, palaipomis ir sėklomis.

Galerija