Vingiorykštė, pelkinė (lot. Filipendula ulmaria L.)

Prasidedant vasarai šlapios pievos bei vandens telkinių pakrantės pasipuošia šviesiais ir itin kvapniais žiedais – tai pelkinė vingiorykštė. Dabar dažnai ją pamatysime augančią ne tik laukinėje gamtoje, bet ir gėlyne.

Liaudies medicina dažniau naudoja vingiorykščių žiedynus, kurie pasižymi organizmą stiprinančiomis, skysčius varančiomis, antibakterinėmis savybėmis. Tad sergant gripu ar sloguojant tai gali būti tinkamas augalas arbatai.

Kontraindikacijos

Vingiorykštės preparatų nerekomenduojama naudoti sergant depresija, esant blogai nuotaikai, kai padidėjęs kraujo krešumas.

Vaistinės savybės

Vingiorykštės preparatai skatina skysčių, tulžies išsiskyrimą, turi bakterijas naikinančių, kraujavimą stabdančių savybių. Taip pat naudojama organizmui stiprinti, sergant gripu, sloga, inkstų bei šlapimo takų ligomis.

Rinkimas ir laikymas

Vaistinei žaliavai renkami pradedantys skleistis žiedynai, kartais visa antžeminė augalo dalis. Surinkta žaliava džiovinama nuo saulės apsaugotoje, gerai vėdinamoje vietoje paskleidus plonu sluoksniu. Kartais pavartant, kad nepelytų. Esant netinkamoms natūralioms džiovinimo sąlygoms galima džiovinti džiovykloje neaukštoje, iki 35 ^oC, temperatūroje. Tinkamai paruošta žaliava salstelėjusio kvapo, rūgštoko, sutraukiančio skonio, tinka vartoti vienerius metus.

Paplitimas Lietuvoje

Vingiorykštė aptinkama šalia vandens telkinių, drėgnose, humusingose dirvose. Lietuvoje sutinkamos dvi vingiorykščių rūšys: pelkinė ir paprastoji.

Kiti naudojimo būdai

• Jauni vingiorykštės lapai ir ūgliai naudojami salotoms.
• Vingiorykštėje esančios medžiagos paveiktos spalvos fiksatoriais audinius dažo geltonai arba juodai.

Galerija

Naudotos literatūros sąrašas:

• Ragažinskienė Ona, Rimkienė Silvija, Sasnauskas Valdas. “Vaistinių augalų enciklopedija”, Kaunas: Lututė, 2005, p. 410-412. ISBN 9955-575-73-5