Krienas, valgomasis (lot. Armoracia rusticana L.)

Straipsnis papildytas: Gegužės 6, 2012

Krienus dažniausiai sutiksime augančius prie daržų, šalia dirbamų žemės plotų, kartais pasitaiko ir sulaukėjusių, tačiau gana retai.

Namų šeimininkėms krienas  gerai žinomas kaip prieskonis, naudojamas marinuojant ir raugiant daržoves, ruošiant pikantiškus padažus.

Žinomos ir kelios krienų vaistinės savybės. Šių augalų šaknyse esančios medžiagos pasižymi uždegimus slopinančiomis, bakterijas naikinančiomis savybėmis, gerina virškinimą, žadina apetitą.

Kontraindikacijos

Didesni kiekiai suvalgytų krienų gali dirginti skrandį. Nevartoti esant skrandžio opai, sergant kepenų ligomis, esant padidėjusiam skrandžio rūgštingumui.

Vaistinės savybės

Liaudies medicinoje naudojamos krienų šaknys ir lapai.

Šaknys naudojamos tarkuotos, iš jų spaudžiamos sultys, kurios turi skrandžio rūgštingumą didinančių, antimikrobinių, apetitą žadinančių savybių. Liaudies medicina sutrintų krienų košele balino strazdanas.

Lapai pasižymi skausmą malšinančiomis savybėmis, jų kompresai klojami ant skaudamų vietų.

Rinkimas ir laikymas

Krienų šaknys kasamos pavasarį, dažniausiai trumpam naudojimui, nes būtent pavasarinės šaknys pačios aitriausios. Iškastos šaknys gali būti laikomos žemėse ar smėlyje ilgesnį laiką, tačiau ilgainiui praranda aitrumą.

Iškastos šaknys nuskutamos, tarkuojamos ir su marinatu ruošiamos greitam naudojimui.

Krienų lapai naudojami švieži kompresams ar kulinariniais tikslais.

Kiti naudojimo būdai

Krienai naudojami kaip prieskonis marinuojant bei raugiant agurkus bei pomidorus. Dažniausiai naudojama šaknis, tačiau tinka ir lapai.

Asmeniniai pastebėjimai

2012 03 31 Kasiau krienų šaknis, dar sunkiai matomi želiantys krienai pievoje, lengviausiai išduoda pernykščiai lapai. Gal būt tik atsitiktinumas, bet dauguma kasamų šaknų labai stambios. Paruošti tarkuoti krienai pakankamai aštrūs.

Galerija

Naudotos literatūros sąrašas

  1. Ruzgienė Rima, Mackevičius Algirdas. “Mažasis daržovių ir prieskonių žinynas” Vilnius:  Eugrimas, 2010, p. 180-181. ISBN 978-9955-790-88-4

 

Komentuokite