Sula

Senovėje sula buvo itin populiari, dažnas sodietis tekindavo beržo ar klevo sulą. Jos prisileisdavo daug, kad visiems metams užtektų, ir sau ir svečiui pavaišinti.

Surinktą sulą gerdavo šviežią, raugindavo, gamino įvairius gėrimus, virė sulainį. Dideli sulos kiekiai buvo rauginami statinėse, pridedant duonos plutos, serbento ar vyšnios šakelių.

Šviežia sula salstelėjusi, priklausomai nuo metų, skirtingo skonio, nors ir leidžiama iš to paties medžio. Saldžiausia sula leidžiama iš klevų, kuri lyginant su beržu gali būti net 15-20 kartų saldesnė.

Dažniausiai sula leidžiama iš beržų, nes iš jų bėga ilgesnį laiką ir gausiau. Iš klevų sula leidžiama anksčiau ir trumpesnį laiką. Minima, kad vaistiniais tikslais sula leista iš uosių bei ąžuolų, tačiau specifiniais metodais, itin nedideliais kiekiais, saugant medį.

Suloje kaupiasi vitaminai, mineralai. Geriant ją stiprinamas, per žiemą nusilpęs organizmas, ji pasižymi šlapimo takų akmenis tirpinančiomis savybėmis.

Sulos leidimas, taisyklės ir baudos

Sula leidžiama pragręžus skylę medžio kamiene ir į ją ar po ja įkalus lovelį (į skylę dažniausiai kalamas medinis lovelis, o po anga  sulenktas iš skardos). Jei sulą leidžiate ne privačioje valdoje, būtina laikytis keleto taisyklių, kitaip galite būti nubausti pinigine bauda (100-200Lt).  Valstybiniuose miškuose leidžiama leisti sulą iš medžių, kurie bus nukirsti per artimiausius 5 metus. Tokiuose medynuose galima leisti sulą iš storesnių nei 20 cm medžių. Jei medžiai bus kertami po metų, galima leisti ir iš plonesnių. Skylės turėtų būti išgręžtos ne aukščiau kaip 1 m nuo žemės, iki 2cm skersmens ir 3cm gylio. Atstumai tarp skylių privalo būti didesni nei 10cm. (Taisyklės pagal Lietuvos Respublikos ATPK 66 str. 4 dalies 6, 47, 48 punktą). Leidžiant sulą privačioje valdoje jokie apribojimai netaikomi.

Baigus leisti sulą ertmė užkalama mediniu kaiščiu, geriausiai iš tokio paties medžio. Naudinga užkaltą vietą patepti sodo tepalu ar smala, kad gręžimo vietoje neįsiveistų kenksmingi grybai ar puviniai. Palikus sulos leidimo skylę neužkaltą medis gali nudžiūti arba gręžimo vietoje ims gesti mediena.

Sakoma, kad saikingai leidžiant iš to paties medžio sulą galima leisti kas metus be pertraukų. Kai kada iš vieno beržo prileidžiama iki 100 l sulos.

Sulainis

Iš klevų sulos buvo gaminamas sulainis – saldaus skonio, tąsus skystis, kuris buvo naudojamas įvairiems produktams saldinti.

Amerikoje sulainis vadinamas klevų sirupu, jis dažniausiai naudojamas kaip saldus padažas prie įvairių patiekalų.

Šis sirupas gaunamas ilgai garinant klevų sulą, kol lieka rusva saldi ir tiršta masė. Iš 10 l klevo sulos virinant apie 4 valandas pavyko gauti 150 ml klevų sirupo.

Galerija

Naudotos literatūros sąrašas

  1. Vasiliauskas Juozas. “Gamtos vaistinė: žolelių antpilai, nuovirai, pavilgai, vonios nuo visų ligų” Vilnius: Alma littera 2010, p. 293. ISBN 978-9955-38-583-7.
  2. Šimkūnaitė Eugenija. “Sveiko gyvenimo receptai” Vilnius: Žuvėdra, 2007, p. 112-117. ISBN 978-9955-669-22-7
  3. http://www.danielius.net/?p=6977
Straipsnis papildytas: Kovo 13, 2012

Komentarai