Receptas nesudėtingas, tačiau reikalaujantis kantrybės. Nuo imbiero šaknies iki cukrainių paruošimo užtruksite apie valandą.

Ingredientai ir svarbiausios priemonės

• Imbiero šaknis
• Cukrus (jo reikės tokio pačio kiekio kiek turėsite imbiero šaknies)
• Puodas
• Koštuvas, kiaurasamtis ar panašus virtuvės įrankis

Ruošimo būdas

1. Pirmiausia supjaustome imbierą griežinėliais. Jei manote, kad to reikia, galite šaknį prieš tai nulupti, bet šis procesas reikalaus daug pastangų, o nauda menkai pastebima.
   
2. Susmulkintą imbierą beriame į puodą, užpilame vandeni, kad apsemtų ir verdame apie 30min. ant nedidelės ugnies.
   
   
3. Baigus virti imbiero gabalėlius pilame į kiaurasamtį ir nuvarviname (neišpilkite lauk imbiero nuoviro!). Nusausintus imbierus supilame atgal į puodą.
4. Metas pilti cukrų. Kaip ir minėjau pradžioje, pilame tiek cukraus kiek susmulkinome imbierų. Įpilame šiek tiek imbierų nuoviro, kurį pasilikome nukošę (pilame tiek, kad visas cukrus būtų šlapias, kuo daugiau skysčio bus tuo ilgiau reikės virti, kad jis išgaruotų).
   
5. Dedame puodą ant viryklės, nustatome aukštą temperatūra ir nuolat maišydami stebime jį burbuliuojantį. Kai jau pamatysite, kad skysčio liko labai nedaug, sumažinkite ugnį, o kai masė ims tirštėti, pasirodys cukrus, nukelkite puodą nuo ugnies ir maišykite toliau, kol išgaruos visas skystis ir ir imbiero gabalėliai pabaltuos.
   
   
6. Viskas. Cukrainiai paruošti ir juos galima naudoti.
   

Naudojimas

Taip paruoštas imbieras puikiai tiks kaip profilaktinė priemonė organizmui stiprinti žiemą. Tačiau tai ne vienintelė puiki jo savybė. Tokie cukrainiai padės išvengti vidurių pūtimo po sočių patiekalų, o ši problema vargina dažną ypač per didžiąsias metų šventes. Negana to žinoma, kad imbieras padeda sergant jūros liga bei padeda tiems kuriuos pykina važiuojant kalnuotais keliais, tad tokį skanėstą galima pasiimt į keliones.

Pastebėjimai

• Galiausiai išgaravus visam skysčiui lieka nemažai cukraus, galbūt pakaktų dėti cukraus tik 2/3 ar 1/2 to kiek sveria imbiero šaknis.
• Verta pabandyti imbiero šaknį pjaustyti didesniais, apie 0,5 cm kubeliais, tuomet jie ne taip greitai sudžius ir sukietės.

Morkų kavos gaminimas

• Morkų kavai ruošti įsigyjame 1 kg morkų;
• Jas nuplauname ir sutarkuojame rupia tarka;
• Paskleidžiame tarkuotas morkas dviejose kepimo skardose prieš tai įkloję kepimo popieriaus;
• Orkaitę nustatome 80-60 ^oC ir įjungiame ventiliatorių, taip morkos vis pamaišomos džius apie 4 valandas;
• Morkoms baigus džiūti padidiname temperatūrą iki 150 ^oC ir atidžiai prižiūrėdami ir maišydami jas paskrudiname apie 5 min kol šiek tiek paruduoja. (Padidinę temperatūrą morkas stebėkite, nes skrudimo procesas vyksta labai greitai);
• Morkos kavos gamybai paruoštos.
• Pilame į virinimo indą vandens kiek kavos ruošiamės gerti ir jį užviriname;
• Puodeliui vandens dedame 2 -3 šaukštelius paruoštų skrudintų morkų ir paviriname 4-5 minutes;
• Išjungiame viryklę ir nukeliame indą dar kelioms minutėms pritraukti;
• Nukošiame ir mėgaujamės. Užbalinus pienu tampa dar skaniau.

Morkų kava skani ir šalta. Likusias kavai paruoštas morkas susipilame į indą, kuris nepraleidžia drėgmės.

Iš kilogramo morkų išdžiovinus liko beveik 100g , kurie sutilpo į 900 ml stiklainį.

Netikėjau, kad iš morkų kava bus tokia pat tamsi kaip ir iš tradicinių kavos pupelių.

Galerija

Jei jūsų negąsdina pasivaikščiojimai miškais renkant giles ar klaidžiojimai su kastuvu ieškant tinkamų šaknų, tuomet pasirenkite nustebti iš kiek įvairių Lietuvoje augančių augalų galima pasiruošti kavos.
Tuos kurie mėgsta viską jau paruoštą ir tiesiog džiaugiasi malonumu užplikyti kavą karštu vandeniu, galiu nuraminti, kad kai kurių alternatyvių kavų galima rasti didžiuosiuose prekybos centruose. Štai cikorijos, gilių, grūdų kavos aptikau pirmame prekybos centre į kurį užsukau šiuo tikslu. Žinoma, kaina nėra itin patraukli, bet paragauti tikrai galima. Cikorijos ir grūdų kava importuota, tačiau gilių kavą gamina “Rūtos” saldainių fabrikas. Tad gilės, matyt, lietuviškos.

Drąsesniems, kurie mėgsta viską gaminti patys galiu pasakyti, kad kavą galima gaminti iš kaštonų, morkų, grūdų, varpučio bei kiaulpienės šaknų, erškėtuogių sėklų, šermukšnio uogų, runkelių.

Visų kavų pagrindinis gamybos principas – žaliavos išdžiovinimas ir paskrudinimas. Daugiau telieka ją užvirti inde su vandeniu, užbalinti ir mėgautis.

Labai nustebau sužinojęs, kad cikorija yra Lietuvoje labai paplitęs vaistinis augalas, kurio mokslinis pavadinimas – paprastoji trūkažolė. Ją dažnai matome pakelėse, pievose. Galima pamatyti žydinčią miestuose esančiose žaliose salose šalia gatvių (tik rinkti nereikia). Gaila, kad apie trūkažolę sužinojau vėlokai, tad pabandyti prikasti jos šaknų kavai šiemet nespėjau.

Paprasčiausia būtų gaminti morkų kavą, nes jų įsigyti galima visais metų laikais. Tad artimiausiu metu būtent morkų ir šermukšnių (turėjau prisirinkęs) kavų receptais ir gamybos įspūdžiais pasidalinsiu su jumis

Gal žinote iš ko dar galima gaminti kavą?

Susiję receptai

• Gilių kava
• Morkų kava

Pirmieji šio gėrimo receptai Lietuvos teritorijoje siekia XVI a. Girą vartojo paprasti valstiečiai ir bajorai. Žinoma, kad nuo XIX a. girą pradėta gaminti pramoniniu būdu.

Žinoma apie 100 įvairių receptų, kurių gamyboje naudojami įvairūs javų produktai, uogos, vaisiai, augalų žiedai, pumpurai, sula, sultys, vaistingieji augalai, netgi pienas. Pagal gamyboje naudojamą technologiją giros skirstomos į raugintas, keptines ir šustines.

Teigiamas giros poveikis organizmui buvo pastebėtas dar gilioje senovėje. Ji buvo naudojama ne tik troškuliui malšinti, bet ir žaizdoms plauti, gerinti inkstų ir kepenų darbui. Gira buvo naudojama netgi kaip kosmetinė priemonė – buvo pastebėta, kad prausiantis gira, oda tapdavo skaistesnė ir glotnesnė.

XIX a. Rusijoje gira buvo populiarinama garsių medikų – N. Pirogovo, N. Sklifosovskio, I. Pavlovo. Ligoniams giros buvo duodama kaip priemonės, apsaugančios kepenis nuo cirozės, žarnyną nuo gastritų, kolitų ir opaligės. Medaus gira buvo rekomenduojama kaip priemonė anginos ir peršalimo ligų profilaktikai. Razinų gira buvo rekomenduojama kraujagyslių, nervų, raumenų negalavimams gydyti, mėtų gira – neurozei, nemigai gydyti.

Kas svarbu perkant medų parduotuvėje?

Neturintys pažįstamų bitininkų ar patingėję užsukti į turgų sukiojamės prie medaus lentynos didžiosiose parduotuvėse. Atsirinkti gerą medų vien iš indelio sudėtingiau, tačiau kai kuriuos nekokybiškus produktus įmanoma atpažinti.

Medaus produktus, šildytą bei  nepageidaujamomis priemaišomis praturtintą medų atskirsime iš jo konsistencijos. Išsuktas(išimtas iš korių) ir supilstytas medus, priklausomai nuo to iš kokių augalų buvo suneštas, ima cukruotis įvairiai, tačiau neperžengia poros mėnesių ribos. Ilgiausiai nesicukruoja (nekietėja) iš aviečių žiedų surinktas medus. Atsižvelgiant į tai galima daryti išvadą, kad į parduotuves medus pateko tikrai ne iš karto po supilstymo, tad ten rasti natūralaus skysto medaus žiemą tiesiog neįmanoma.

Medų galima dirbtinai suskystinti pašildant ar sumaišant su sirupu. Abiem šiais atvejais medus dalį vaistinių savybių praranda.

Jei jau išsirinkote medų, galutinai apsidrausti galime perskaitę etiketes, kai kuriose bus pažymėta, kad tai medaus produktas ar jo mišinys.

Paprastai medaus spalva būna nuo vos gelsvos iki tamsokai rudos, ji taip pat kinta priklausomai kokioje temperatūroje medus laikomas, tad iš spalvos apie medaus kokybę spręsti sunku.

Medaus konsistencija stiklainyje gali būti įvairi. Kartais tai vientisa, vienspalvė masė, tačiau dažnai ji išmarginta šviesesniais dryžiais susidariusiais medui besicukruojant.

Manau, kad dalį nenatūralaus medaus galima atpažinti naudojantis šiais patarimais, tad norėdami įsigyti tikro medaus visada apžiūrėkite ką perkate. Verta priminti, kad prekė turi savo kainą, tad mažai tikėtina, kad pigus medus bus kokybiškas.

Ingredientai

• Svarainiai
• Cukrus

Paruošimas

• Nuplaukite ir gerai nusausinkite svarainius
• Supjaustykite svarainius smulkiomis skiltelėmis išimdami sėklas
• Supilkite susmulkintus svarainius į stiklainį ir užpilkite cukrumi (cukraus pilkite šiek tiek mažesniu sluoksniu nei svarainių inde)
• Stiklainį uždenkite dangteliu, padėkite 7 dienoms, kad cukrus ištrauktų svarainių sultis (kas porą dienų galite papildyti cukraus jei susidarius sultims svarainiai neapsemti sirupu)
• Praėjus 7 dienoms nusunkite sirupą ir jį laikykite vėsioje vietoje

Toks svarainių sirupas yra saldžiarūgščio skonio tinka įvairiems gėrimams, arbatai pagardinti. Dėl gaivaus svarainių aromato gali būti naudojamas kaip ingredientas konditerijos gaminiams.

Svarainių, kurie liko nupylus sirupą neišmeskite. Juos plonu sluoksniu paskleidus ant sviestinio popieriaus galima sudžiovinti orkaitėje ar kitoje tam tinkamoje vietoje – tai puikus skanėstas.

Galerija

Ingredientai

• 0,5 stiklinės spanguolių
• 2 stiklinės šalto vandens
• 1 šaukštas medaus

Paruošimas

• Turimomis priemonėmis sutrinkite spanguoles su nedideliu kiekiu vandens (galite elektriniu smulkintuvu, ar tiesiog buku daiktu inde aukštais kraštais)
• Sumaišykite likusį vandenį su trintomis spanguolėmis
• Perkoškite gautą mišinį per smulkų sietelį (ar marlę jei sietelio nenaudojate)
• Į gėrimą įdėkite medų ir gerai išmaišykite

Gėrimas paruoštas.

Kontraindikacijos

Esant padidėjusiam skrandžio rūgštingumui šį gėrimą naudoti mažais kiekiais.

Galerija

Pelkėje įdomu vaikščioti ne tik dėl uogų, ten ir oras kitoks. Susimaišę gailių, samanų ir pušų aromatai. Visas peizažas akiai mielas, o  iš arčiau į pelkės augmeniją pažvelgus vis ką naujo pamatai. 

Spanguolių derlius šiemet gausus (o pasak literatūros kas 4-5 metus jos beveik nedera). Tačiau ir rinkėjų automobilių pakelėse prie pelkių matyti nemažai.

Rašoma, kad spanguolės vertingiausios jei renkamos rugsėjo pabaigoje – spalio pradžioje. Nežinia ar daug iki tokio laiko jų mūsų pelkėse lieka, bet kadangi jos šiuo metu jau prinokę tai sunku atsispirti neprisirinkus.

Dažniausiai minimos spanguolių savybės – organizmo tonizavimas, troškulio malšinimas, tad jei prisirinkote ir nežinote ką su jomis daryti – šaldykite (laikomos vėsiai gali išsilaikyti iki 8 mėnesių ir nešaldytos).  Atšildę, sutrynę, praskiedę vandeniu ir paskaninę medumi gausite gaiviausią gėrimą.

Besižvalgydamas kur daugiau spanguolių, nufotografavau ant pušies kamieno išaugusį gumbą. Nežinau ar tai ligos medis pažeistas ar dėl kokios kitos priežasties toks įdomus darinys susiformavęs. Yra tekę ir ant kitų medžių tokių dalykų matyti, bet nepamenu kad būčiau kur skaitęs apie tokių gumbų kilmę. Gal jūs žinote dėl ko taip atsitinka?

Renkant spanguoles akį aptraukė šalia nokstančios juodos  uogos, jei teisingai atpažinau – tai Juodoji varnauogė. Kadangi pelkėje dar nežinojau kas tai per uoga – ragauti nedrįsau. Pasak aprašymo uogos nenuodingos, bet ir neturėtų būti labai skanios. Kaip vaistinis augalas jos naudojamos šlapimui varyti.

Pelkės pakraščiuose augantys gailiai priminė, kad šiemet nepavyko atsidurti pelkėje jų žydėjimo metu. Tačiau dabar galėjau pamatyti kaip atrodo peržydėjęs, sėklas brandinantis gailis.

Pabaigai įdomiausias pelkėje aptiktas radinys – saulašarė. Tai vabzdžius galintis suvirškinti augalas, aptinkamas dažniausiai šlapiose augimvietėse. Kokios rūšies ši saulašarė pasakyti negaliu, nes tokį augalą augantį gamtoje matau pirmą kartą. Pastebėjau ją atsitiktinai, iš arti fotografuodamas spanguolę pamačiau blizgančius lašelius ant mažyčių šio augalo lapelių. Labai nudžiugau, nes visada norėjau pamatyti Lietuvoje augantį vabzdžiaėdį augalą. Nuotraukoje net užfiksavau lapą ant kurio jau įkliuvęs mažas vabalas ar voras (nuotrauka galerijoje apačioje).

Štai teik visokių įdomybių pamačiau ir nufotografavau pelkėje, galerijoje rasite ir daugiau kelionės nuotraukų.

O jūs ar jau spėjote prisirinkti spanguolių? Ką iš jų gaminsite?

Naudotos literatūros sąrašas

1. Ragažinskienė Ona, Rimkienė Silvija, Sasnauskas Valdas. “Vaistinių augalų enciklopedija”, Kaunas: Lututė, 2005, 310-312, 325-328. ISBN 9955-575-73-5

Galerija

Pavarčius V. Urbono “Lietuvos grybų atlasą” aptikau keletą tokius dyglius turinčių grybų rūšių, tačiau nuotraukos atrodė kitaip nei mano rastieji grybai. Pagelbėjo autoriaus komentaras prie Raukšlėtojo dyglučio aprašymo. Wikipedijoje įkelta identiško grybo fotografiją straipsnyje “Rausvagelsvis dyglutis” galutinai padėjo išspręsti šio grybo mįslę.

Tad jei renkate valgomąsias voveraites visuomet apžiūrėkite apverstą grybą, galbūt tai Rausvagelsvis dyglutis. Jei kartais suklydę šį grybą įsidėsite į krepšį, bijoti nereikia, jis nenuodingas ir valgomas, tiesiog laikomas menkavertiškesniu už voveraitę.

Pasirodo Lietuvoje auga 3 voveraičių rūšys: valgomoji, gelsvoji ir rudoji. Gelsvoji ir rudoji išvaizda itin skiriasi nuo daugeliui pažįstamos valgomosios.

Naudotos literatūros sąrašas:

1. Urbonas Vincentas. “Lietuvos grybų atlasas” Kaunas: Lututė, 2007, p. 393-395, 408-409. ISBN 978-9955-692-59-1

Galerija

Kelionės akimirkas įamžinau fotoaparatu, tad aptiktais augalais bei pamatytais vaizdais noriu pasidalinti.

Šio tinklaraščio pirminis tikslas buvo dalintis įspūdžiais ir fotografijomis iš kelionių gamtoje susipažįstant su Lietuvos augalais, besidomint vaistinėmis jų savybėmis, tačiau pagalvojau, kad keletas sakinių apie rekreacinę žvejyba taip pat bus kam nors įdomūs ar net paskatins išvykti iš namų ir praleisti laiką gamtoje. Bet apie viską nuo pradžių

Pirmiausia įdomu tai, kad Mūšos paupyje aptikau keletą  įdomesnių, man dažniau lankomose vietose nesutinkamų arba retai matomų augalų. Gausiausiai ten žydi snapučiai, gali būti, kad pieviniai. Lietuvoje jų 14 rūšių, tad tiksliai pasakyti kuriuos aš mačiau negaliu. Įdomu tai, kad peržydėjus subręsta ankštelės, kurios gana panašios į ilgą paukščio snapą.

Keliose vietose dideliais, alyvinės spalvos žiedais pasipuošę dagiai (manau, kad lenktagalviai, Lietuvoje 3 rūšys). Pakeltas žiedas ir tik besiruošiantis žydėti augalai atrodo tikrai išvaizdžiai ir tiktų auginti net prie namų.

Mačiau nemažai jau pažįstamų augalų, kurie dažni beveik kiekvienoje pievoje, tačiau sudomino pakelėse ir krūmynuose augęs panašus į notrelę, vabzdžių lankomas augalas. Jo nuotrauka prie neatpažintų augalų. Tai paprastoji sukatžolė.

Gražūs pavieniai žydintys augalai, gražiai atrodo ir jų visa pieva. Neatsispyriau pagundai nufotografuoti paupyje besiganančią karvę, kuri ne tik grožėjosi augalais, bet juos su apetitu ir kramsnojo.

Tiems kurie susidomėjo, dėl ko straipsnelio pradžioje aš užsiminiau apie žvejybą, dalinuosi ištraukto lyno nuotrauka. Ši ne tokia jau maža žuvis užkibo ne man, bet ją ištraukti per vandens augmeniją garbės turėjau aš. Žvejojantys supranta kaip gera stebėti niurksinčią plūdę ir žino koks jausmas užlieja traukiant laimikį bijant, kad jis nenutrūktų. Krante saugiai spurdanti didelė žuvis suteikia džiaugsmo visai likusiai dienai. Norintiems patirti ar prisiminti tą gerą jausmą siūlau griebti meškeres ir artimiausiu metu lėkti gaudyti savo didžiausios žuvies.

Turėdamas laisvą akimirką nuo plūdės priežiūros stebėjau vandens augmeniją ir užkliuvo ajero išleistas žiedas. Tačiau ajerai Lietuvos sąlygomis sėklų nesubrandina, nes nėra jų žiedus galinčių apdulkinti vabzdžių.

Štai tiek savaitgalio įspūdžių iš Mūšos upės ir jos pievų, ką tik grįžęs šviežiais įspūdžiais dalinuosi su jumis.

P.S. Aplankytame netoliese esančiame miškelyje valgomųjų grybų dar nematyti, auga tik keli nepažįstami, neišvaizdūs grybai. Tačiau tai jau ženklas, kad greitu metu pasirodys ir valgomieji kepurėtieji.

Atpažinti augalai

Galerija